Vepsai
| Vepsai | |
|---|---|
 | |
| Gyventojų skaičius | ~8500 |
| Populiacija šalyse |  Rusija:8240 |
| Kalba (-os) | rusų, vepsų |
| Religijos | stačiatikybė |
| Giminingos etninės grupės | eilės tvarka artimiausi: karelai, vodai, ižorai, estai, suomiai, lyviai |
Vepsai (vep. vepsläižed) – maža finougrų tauta, gyvenanti Karelijoje, Vologdos ir Leningrado srityse (Rusija).
Etninės subgrupės
Išskiriamos trys etnografinės vepsų grupės:
- šiauriniai (Paonegės) vepsai – pietvakarinė Onegos ežero pakrantė
- viduriniai (Ojatės) vepsai – Ojatės upės aukštupis ir vidurinė dalis, Kapšos ir Pašos upių ištakų sritis
- pietiniai vepsai – pietiniai Vepsų aukštumos šlaitai
Pavadinimai
Anksčiausiu vepsų paminėjimu yra laikomas ostgotų istoriko Jordano darbas, kuriame paminėta gentis vas. Arabų istorikai X a. minėjo tautą visu. Rusios XI a. metraščiuose vepsai vadinti весь (ves' ). Vėliau vis dažniau naudotas etnonimas čiudai (чудь). Iki 1917 m. Rusijoje vepsus oficialiai vadino чудь (čiud' ). Etnonimas vepsai paplito XX a.
Istorija
Susiformavimas ir plitimas
Vepsų kilmė iki šiol nėra aiški. Manoma, kad vepsai nuo kitų Pabaltijo finų atsiskyrė pirmojo tūkstantmečio antroje pusėje, o tūkstantmečio gale jau gyveno pietrytinėje Ladogos pakrantėje. X–XIII а. pilkapių kapinynai, spėjama, yra senovės vepsų.
Onegos ir Ladogos tarpežeryje vepsai gyveno nuo I tūkstantmečio pradžios, bet po truputį slinko į rytus. Kai kurios vepsų grupės kraustėsi kitur ir susiliejo su kitais etnosais. Pvz., XII–XV a. vepsai, nusikraustę šiauriau Svirės upės, susiliejo su karelais. Šiauriniai vepsai atsirado iš vėlesnių persikėlėlių, kurie su karelais nesusiliejo.
Į šiaurės rytus (į teritorijas už Onegos ir į Zavoločę) migruojantys vepsai sudarė vepsų grupes, kurias Rusijos istoriniai šaltiniai vadino Zavoločės čiudais (rus. заволочская чудь. Labiausiai į rytus nukeliavusios grupės tapo susidarančių vakarinių komių dalimi. Likusieji vėliau suslavėjo, kai tą kraštą kolonizavo slavai.
Rusijos sudėtyje
Pagrindinė vepsų dalis iki paskutinio XV a. trečdalio gyveno Novgorodo žemėje. Novgorodą prijungus prie Maskvos valstybės, vepsus padarė valstybiniais valstiečiais. XVIII a. pradžioje šiaurinius vepsus priskyrė Oloneco metalurgijos ir ginklų gamykloms, o Ojatės vepsus – Lodeinoje Polės laivų statyklai.
XX a.
Rusijoje buvo sukurti nacionaliniai vepsų vienetai – 1927 m. Karelijos ATSR buvo įkurtas Šeltozero nacionalinis rajonas, 1931 m. Leningrado srityje – Vinicų nacionalinis rajonas. Buvo įkurta ir 15 nacionalinių vepsų kaimo tarybų.
1931 m. buvo sukurtas vepsų raštas lotyniškos abėcėlės pagrindu. Buvo išleisti vepsų kalbos vadovėliai. 1932 m. pradinėse mokyklose pradėjo dėstyti vepsų kalbą, vepsų kalba dėstė kai kuriuose dalykus pradinėse klasėse. Vepsų kalba leido ne tik mokomąją, bet ir grožinę literatūrą, laikraščius.
1937 m. pradėta sustiprinta vepsų asimiliacija. Tuo metu jų buvo daugiausia – apie 35 000 (1897 m. vepsų buvo 25,6 tūkst.). Prasidėjus stalininėms represijoms buvo represuota daug vepsų inteligentų. Mokyklose imta dėstyti tik rusų kalba. Vepsiškas knygas rinko ir naikino. Buvo naikinami vepsų rajonų ir kaimo tarybų nacionaliniai statusai. Kai kurie kaimai, kuriuose dominavo vepsai, buvo iškeldinti. XX a. 6-tą dešimtmetį asimiliavimo politika tebevyko. Pagal 1979 m. TSRS gyventojų surašymą TSRS vepsų bebuvo 8,1 tūkst. Manoma, kad jų iš tikrųjų buvo gerokai daugiau, tačiau dėl suformuotos nuomonės, kad būti vepsu neprestižinis dalykas, daug kas ėmė skelbtis esą rusai.
-
1015-1113 m. Rusios ir vepsų žemių žemėlapis
Išnašos
Nuorodos
| ||||||||||||||||||||||||||||
