Pereiti prie turinio

Domai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Domai
Domas Rytų Bengalijoje 1860 m.
Domas Rytų Bengalijoje 1860 m.
Gyventojų skaičius 2 158 400[1]
Populiacija šalyse Egipto vėliava Egiptas:
1 080 000 [1]

Turkijos vėliava Turkija:
500 000
Indijos vėliava Indija:
202 000[2]
Afganistano vėliava Afganistanas:
100 000
Irano vėliava Iranas:
80 000[1]
Irako vėliava Irakas:
50 000
Sirijos vėliava Sirija:
37 000[2]
Libijos vėliava Libija:
33 000
Tuniso vėliava Tunisas
30 000
Alžyro vėliava Alžyras:
30 000
Maroko vėliava Marokas:
30 000
Sudano vėliava Sudanas:
20 000–50 000
Jordanijos vėliava Jordanija:
25 000
Vakarų krantas ir Gazos ruožas:
7 200[1]
Libano vėliava Libanas:
7 000
Izraelio vėliava Izraelis:
2 000[2]
Kipro vėliava Kipras:
1 200
Azerbaidžano vėliava Azerbaidžanas:
1 000
Rusijos vėliava Rusija:
500[2]
Kuveito vėliava Kuveitas:
500

Kalba (-os) domų, persų, arabų, kurdų, turkų, sirų, hebrajų, armėnų
Religijos islamas, krikščionybė
Giminingos etninės grupės Čigonai, dombai ir kiti indoeuropiečiai

Domai (arab. دومي) – Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos, Kaukazo, Centrinės Azijos ir Indijos tauta. Manoma, kad jie giminingi Indijos dombams.

Savo kultūrą ir istoriją jie išreiškia muzika, poezija ir šokiais. Iš pradžių buvo tikima, kad jie giminingi čigonams, bet domų kalba rodo, kad jie išvyko iš Indijos subkontinento[3] VI a.[4] Čigonai visame pasaulyje vadina save romais, o tai jų kalba reiškia žmonės. Romai, domai ir lomai yra čigonų grupės, kurios skilo VI a. Vakarų Europą pasiekė romai, o Persijoje ir Turkijoje liko domai.[5]

Viena iš domų grupių, gavazai, ypač pagarsėjo savo šokiais ir muzika. Gavazų šokėjai dalyvavo Egipte atsirandant Raqs sharqi šokio stiliui, iš kurio atsirado vakarietiškas pilvo šokis.

Daugumą iš 2,2 mln. domų gyvena Turkijoje, Egipte ir Irane. Dalis jų yra Afganistane ir Irake. Šiek tiek jų yra Libijoje, Tunise, Alžyre, Maroke, Jordanijoje, Sirijoje ir kitose Vidurio Rytų šalyse.

Tikslus domų skaičius nežinomas, nes kartais jie neįtraukiami į gyventojų surašymus ar juose savęs neįvardija domais. Dauguma jų kalba tų šalių, kuriose gyvena, kalbomis, labai mažai vartoja domų kalbą. Iraniečiai ir afganai vadina juos gurbati ar kouli, o tai reiškia „užsieniečiai“. Irano dainininkė Googoosh sukūrė dainą Koeli, kurioje mini domus. Kita Irano domų grupė yra loriai, gyvenantys beludžių regione. Domai taip pat gyvena Pakistane.

Daug domų ir čigonų gyvena Jordanijoje, kur jie slepia savo tapatybę, nes ją atskleidus arabų visuomenė jų atsižada.[6]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Thomas A. Acton, Donald Kenrick, Allen Williams (2005 m. gegužės mėn.). „DOM Research Centre – Middle East and North Africa Gypsy Studies. Dom Research Center“. domresearchcenter.com. Suarchyvuotas originalas 2012-02-11. Nuoroda tikrinta 2013-05-05.{{cite web}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 BOERGER, Brenda H. (2009–2012). Lewis, M. Paul (red.). „Domari A language of Iran“. Ethnologue: Languages of the World, Sixteenth edition. SIL International (formerly known as the Summer Institute of Linguistics). Nuoroda tikrinta 26 December 2012.
  3. „Domari“. romani.humanities.manchester.ac.uk. Suarchyvuota iš originalo 2016-04-10. Nuoroda tikrinta 2016-12-18.
  4. Ian Hancock (2007–2008). „ON ROMANI ORIGINS AND IDENTITY“. RADOC. RADOC The Romani Archives and Documentation Center The University of Texas at Austin. Suarchyvuotas originalas 2011-07-17. Nuoroda tikrinta 26 December 2012.
  5. Donald Kenrick (2004). Gypsies: From the Ganges to the Thames. Univ of Hertfordshire Press. pp. 24–. ISBN 978-1-902806-23-5. Nuoroda tikrinta 26 December 2012.
  6. Gypsies and the problem of identities: contextual, constructed and contested, Volume 2003 Volume 17 of Transactions S Volume 17 of Transactions (Svenska forskningsinstitutet i Istanbul), Gypsies and the Problem of Identities: Contextual, Constructed and Contested, Adrian Marsh Authors Adrian Marsh, Elin Strand, Svenska forskningsinstitutet i Istanbul Editors Adrian Marsh, Elin Strand, published by Swedish Research Institute in Istanbul, 2006, p. 207 [1]