Derungai

Derungai
Gyventojų skaičius	apie 7000
Populiacija šalyse	Kinija
Kalba (-os)	derungų kalba, kinų kalba
Religijos	animizmas, šamanizmas
Giminingos etninės grupės	nu, lisu

Derungai (dar vadinami Drung arba Dulon, Duluin, kin. 独龙族, pinyin: Dúlóng Zú) – Azijos tauta, viena mažiausių tarp oficialiai pripažįstamų 55 Kinijos tautinių mažumų. Pagal 2000 m. duomenis Kinijos Liaudies Respublikoje gyveno 7426 derungai. Dauguma jų gyvena šiaurės vakarų Junanyje, Dulongo upės slėnyje, Gongšano autonominėje apskrityje, kuri priklauso Nudziango Lisu autonominei prefektūrai.

Gyvenama teritorija labai kalnuota, keliauti labai sunku, transporto sistema neišvystyta, todėl visuomenės progresas buvo labai lėtas. Po komunistinės Kinijos sukūrimo jie vis dar gyvena primityviomis sąlygomis. Pagrindinė ekonominė šaka yra lydiminė žemdirbystė, tačiau svarbi ir medžioklė ir tai ką pavyksta surinkti miške.

Kilmė

Kai kurie mokslininkai mano, kad jie, kartu su kitomis etninėmis kalbinėmis tautomis, atėjo iš šiaurės vakarinės Kinijos dalies, migruodami į pietus per tam tikrą etninį koridorių, kuris susidarė Vakarų Sičuano ir Junanio provincijose. Taip pat yra pagrindo manyti, kad derungai atėjo iš Lanpingo ir Dziančuano apskričių. Manoma, kad jie yra pirmieji Dulono upės slėnio gyventojai.

Labai didelis pokytis derungų gyvenime įvyko, kai XVIII a. šalia jų apsigyveno tibetiečiai ir lisu, kurie smarkiai įtakojo derungų visuomenę. Lisu dažnai rengdavo grobikiškas ekspedicijas ir paimdavo derung žmones į vergiją. Todėl derungai dažnai prašydavo tibetiečių pagalbos ir apsaugos, užsiimdavo su jais prekyba, keisdavosi daiktais, gyvuliais.

Kalba

Derung kalba priskiriama Tibeto-birmiečių kalbų grupės, sino–tibetiečių kalbinei šeimai. Derungai neturi savo raštinės sistemos.

Derungų verslai

Žemės ūkis

Derungų pagrindinė auginama kultūra yra kviečiai ir soros, taip pat kai kurios grikių, ankštinių augalų rūšys. Žemės dirbimo pagrindiniai įrankiai yra medinis kauptukas. Dažnai naudojami specialūs peiliai. Buities darbams naudojami įrankiai dažniausiai buvo bronziniai ir akmeniniai.

Žemę paruošdavo labai paprastai, numatytoje vietoje kaimo žmonės žiemą iškirsdavo medžius, o pavasarį, kai jie išdžiūdavo, juos sudegindavo. Po to vyrai šiek tiek išpurendavo žemę ir ją išlygindavo, o moterys eidamos iš paskos kauptuku padarydavo duobutes ir ten įberdavo keletą sėklų. Laukų niekas neravėjo ir netręšė, todėl derlius buvo menkas.

Visą derlių, bendrai užaugintą iš savo laukų, paskirstydavo tolygiai didelėms šeimom ir saugodavo tokių šeimų bendruose klėtyse. Nuolatinė virėja gamindavo maistą ir tolygiai paskirstydavo tarp visų tos šeimos narių, nepriklausomai nuo jų lyties ar amžiaus.

Dalį derliaus atiduodamą didelei šeimai paskirstydavo tolygiai tarp santuokinių porų ir saugodavo atskirai. Didelėse giminėse santuokinės poros iš savų maisto atsargų paeiliui gamindavo maistą visai grupei. Tačiau tai nebuvo privaloma, todėl individualios šeimos galėdavo gaminti maistą tik iš savo atsargų.

Žvejyba, medžioklė ir gyvulininkystė

Žemdirbystė neduodavo pakankamai maisto pragyvenimui, todėl nemaža reikšmę turėjo medžioklė ir ypač žvejyba. Derungai praktikuodavo varovinę medžioklę, kuriai vadovavo labiausiai patyręs medžiotojas. Sugautų žvėrių mėsą padalindavo tarp visų kaimo gyventojų, kaimo valdytojas priedo gaudavo žvėries galvą ir kailį.

Rinkimai

Derungai rinkdavo vaistažoles, laukines gėles, laukinį medų ir kt. Čia taip pat buvo stiprūs kolektyvinės ir lygybės padalinimo tradicijos. Medų dalindavo po lygiai visiems kaimo gyventojams.

Amatai

Amatininkystė iki XX a. vidurio dar nebuvo visiškai atsiskyrusi kaip savarankiška ekonomikos šaka ir kiekvienoje šeimoje visi būtini daiktai buvo gaminami savarankiškai. Iš verslininkystės labiausiai išsivystęs buvo audimas, pynimas iš bambukų ir lianų, vidutinio išsivystymo buvo metalo apdirbimas, odos perdirbimas, papuošalų gamyba iš kriauklių ir kaulų.

Prekyba

Derungų ūkis buvo gana paprastas ir natūrinis. Tačiau prekyba su tibetiečiais, lisu, nasi ir bai vaidino nemažą reikšmę derungų visuomeniniame gyvenime. Tai, kad prekyba daugiau buvo mainų, nereiškia, kad ji nebuvo išvystyta. Kai kurie produktai, kaip vaistažolės, buvo išvežami į kitus regionus. Pinigai nebuvo vertinami, kur kas didesnę vertę turėjo realūs daiktai.

Religija

Tradicinė Derungų religija yra animizmas, žmonės garbindavo gamtos objektus, reiškinius, tikėjo dvasių pasauliu. Manė, kad vėjas, lietus, žaibas, griaustinis, kalnai, potvyniai, akmenys, keisti medžiai yra dvasių gyvenamosios vietos. Žmonės savo veikla dažnai sutrikdo dvasias, todėl jos ima juos persekioti, norint jas numaldyti ir pasotinti derungai aukodavo daug daiktų, daugiausia gyvulių pašarinio maisto. Dideli aukojimai dažnai būdavo atliekami švenčių ir festivalių metu. Pasaulis valdomas ne žmonių, bet dvasių. Žmonės gali daryti įtaką užkalbėjimais, ritualais ir aukojimais.

Kiekvienas daiktas turi savo sielą. Netgi dvasia turi savo „sielą“. Derungų tikėjime siela yra esminis skirtumas tarp gyvo ir negyvo. Siela neatskiriama nuo kūno ir daro viską, ką daro kūnas. Jei žmogus dirba, dirba ir jo siela, jei jis ilsisi ar valgo, jo siela taip pat ilsisi ir valgo. Sielos buvimas yra matomas iš šešėlio. Ir tik naktį, kai šešėlio nesimato, siela palieka kūną ir viską ką jos veikia, žmogus mato per savo sapnus. Kartais piktosios dvasios pagauna žmogaus ar gyvūno sielą ir to rezultatas tampa liga. Jei siela dingsta ar miršta, kūnas neišvengiamai taip pat mirs. Mirusi siela persikelia į kitą erdvę, ji tampa „mirusia siela“, kuri palaipsniui transformuosis į naują gyvybę. Šis procesas vyksta su visų daiktų sielomis. Jei medis dega, dūmai yra jo mirusi siela.

Santykiai su dvasiomis būti užmezgami ne tiesioginėmis priemonėmis, o tik per ritualus, kuriuos atlieka šamanai. Tik jie gali matyti dvasias ir bendrauti su jomis. Derungų religija smarkiai susijusi su jų kasdiene veikla. Beveik kiekvienas darbas reikalauja tam tikros aukos ar dvasių palaiminimo. Derungams yra svarbu įvairiais klausimais tartis su dvasiomis, todėl derungai yra išvystę sėkmės spėjimo mažus ritualus, iš kurių sprendžia ar darbas bus sėkmingas ar ne. Tokius būrimus gali atlikti bet koks žmogus, juose gali būti naudojami kiaušinių daužymas, būrimas iš vandens ratilų, iš soros grūdų, mėtant peilius, lazdas. Ligos ir nesėkmės yra demonų ir piktųjų dvasių darbas. Tam, kad žmogus galėtų gyventi šiame pasaulyje pilname blogųjų dvasių, šamanas turi apeigų pagalba prašyti dvasių paramos, dažnai aukojant maistą, vyną, vištas, kiaules ar jaučius. Pavyzdžiui, eidami į medžioklę, jie turi pasimelsti žvėries dvasiai, bet taip pat jie turi atlikti aukojimus dvasiai vardu „Shizou lingh“ (išvertus Žaidimo Valdovas), kuri leidžia eiti į medžioklę. Lygiai taip pat žmonės priklausomi nuo dangaus, žemės vandens dvasių. Ritualas ir aukojimas tai nėra leidimo gavimas, bet sutikimas apsikeisti dvasiomis. Pirmiausia vieta pašventinama, deginant pušies spyglius. Taip siekiama išvalyti vietą ir užmegzti kontaktą su dvasiomis, tada aukojamos ritualinėmis vėliavos ir mažos iš tešlos nulipdytos medžiojamų žvėrių figūrėlės. Žaidimo Valdovas duoda gyvūno sielą, mainais į medžiotojo aukojamo daikto sielą. Jei sielomis nebus apsikeista, medžioklė nebus sėkminga. Taip siekiama „nusipirkti“ gyvūno sielą, bet jei Valdovui nepatiks vėliavos jis nepriims aukų.

Dvasios, kurios gyvena žemėje dažnai savo buveines turi šalia akmenį ar urvų. Nors jos nebūtinai yra žalingos, tačiau jos gali sukelti ligas jei žmogus dirbamas jas sutrukdo ar kitaip pažeidžia ramybę. Tam, kad numaldyti dvasių rūstybę, būtina pamaloninti ritualinėmis vėliavėlėmis, vaišėmis ar žaislais.

Kai kas nors numiršta yra didelė rizika, kad „mirusi siela“ pasiims visą namų turtą ir gerovę į dausas. Todėl per laidotuves atliekami kolektyviniai šokių ritualai. Juo metu prašoma mirusio žmogaus dvasios išeiti su tuo, kas paaukota, nekenkti žmonėms ir palikti gerovę gyviesiems. Šokių metu žmonės laiko rankose gyvulių figūrėles, grūdų stiebus ir riešutus, kurie simbolizuoja turtą ir gerovę.

Derungai tiki, kad kiekviena piktoji dvasia gali sukelti tam tikrą ligą. Tikima, kad dvasia Pomolang sukelia ligas pilve, Mulang sukelia skausmus akyse ir galvoje, o Jibulang gali sukelti ligas rankose ir kojose.

Yra dviejų tipų šamanai, Namusa, kurie gydo ligas, pranašauja ateitį, atlieka aukojimus ir Duomusa, kurie specializuojasi užkeikimuose ir prakeiksmuose. Jie išvaro piktąsias dvasias ir naikina prakeikimus. Šamanai nėra atskira kasta, jie nėra laisvi nuo kitų bendruomenės darbų.

Maistas

Derungų pagrindiniai naudojami maisto produktai kviečiai, grikiai, bulvės. Medžioklės sezono metu dažnai valgoma mėsa. Maistas dažnai gaminamas verdamas su pipirais, laikiniais česnakais. Derungai mėgsta aštrų ir traškų maistą, kuris tinka prie alkoholinių gėrimų. Labai mėgsta gerti savos gamybos vyną, arbatą, taip pat rūkyti. Derungai valgo du kartus per dieną. Ryte dažniausiai valgo keptus miežinių miltų paplotėlius arba keptas bulves. Vakarienei daugiausia valgo virtų ryžių ar sorų košę. Kartais į košę įdeda surinktų laukinių augalų šaknų, vaisių. Derungų šeimos augina bulves, ryžius, pupas, melionus. Maisto pagardinimui renka bambukų ūglius, įvairius valgomus grybus, laukines paprikas, laukinius česnakus.

Žiema derungams yra medžioklės sezono metas. Dažniausiai medžiojamos laukinės kiaulės. Mėsos paruošimo būdas yra unikalus. Mėsa iš pradžių turi būti džiovinama, tik tada ją galima kepti ant lėtos ugnies. Dalis paruoštos mėsos gali būti užkonservuojama bambuko stiebo viduje. Šitaip mėsa gali būti pasiimama su savimi kelionėse ar tiesiog laukiant svečių. Dulongo upės slėnis turtingas žuvų įvairove. Žuvis dažniausiai kepama ant metalinės plokštelės ar grotelių. Kartais iš keptos žuvies ir daržovių daromi gėrimai.

Virti bičių kokonai yra laikomi delikatesiniu patiekalu. Derungai tiki, kad šis patiekalas prailgina gyvenimą, gydo įvairias ligas. Derungai patys gamina vyną ir tabaką. Vynui pagaminti jie iškasa duobė, jos dugną iškloja bananų lapais, į vidų įdeda išvirtus ryžius ar grikius sumaišytus su prieskoniais ir mielėmis. Uždengia duobę bananų labais ir apkasa žemėmis. Virš duobės užkuria laužą, kuris palaiko šilumą duobėje. Po kelių dienų, kai ryžiai ima skleisti tam tikrą aromatą, jie išimami ir iš jų išspaudžiamas savotiškas vynas.

Architektūra

Derungai stato karkasinius–stulpinius namus. Sienas sudaro vienas ant kito sudėti rąstai, kurie per namo kampus yra surišami bambukinėmis virvelėmis. Dažniausiai tokie namai būna šiek tiek pakelti nuo žemės akmenimis, kurie išklojami namo ploto kampuose. Jei namas stovi nuokalnėje, jis siekiant ji statyti horizontaliai, namo kraštas gali būti pakeltas netgi per metrą. Susidariusi erdvė tarp namo ir žemės yra naudojama kaip kiaulių ar vištų laikymo vieta. Tokie namai ypatingi tuo, kad stogas remiasi ne į sienas, o į atskirus atraminius polius. Stogas gali būti dengimas, sausomis žolėmis, spygliuočių šakomis ar lentomis. Namo statyboms reikalingų statybinių medžiagų surinkimas ir paruošimas gali užtrukti keletą mėnesių, tačiau statybos, padedant visam kaimui trukdavo tik parą.

Papročiai

Veido tatuiravimas

Vienas žinomiausių derungų papročių tai veido tatuiravimas, vadinamas Wen Mian. Tatuiruotės tai simbolis, kad mergaitės jau suaugo, 12-13 m. mergaitės privalo jas turėti. Jas mažom mergaitėm darydavo patyrusi moteris, kuri ant veido vandens ir suodžių mišiniu ant veido nupiešdavo rašto maketą. Tada naudodamasi aštriu įrankiu pjausto veido odą ir į pjūvio vietas įdėdavo suodžių ar žolės syvų. Po kelių dienų žaizdos užgydavo, o raštas įsigerdavo į odą.

Yra du pagrindiniai tatuiruočių raštai. Pirmas, tai 5 ar 6 susijungę deimantai, tarp antakių, keli mažesni kurie tatuiruojami aplink burną. Burna tampa piešinio centru, žemiau akių tatuiruojami skruostai nuo akių iki smakro, raštas yra vertikalus. Piešinys yra panašus į išskleidusį sparnus drugelį. Kitas piešinio tipas yra paprastesnis, jame tatuiruojamos įvairios linijos ir eilės ant skruostų.

Nėra tiksliai žinoma, kodėl moterys tatuiruodavosi savo veidus, bet spėjama, kad XVII-XVIII a. Tibeto ir Lisu didikai plėtė savo įtakos ribas ir išnaudodavo žmonės gyvenančius Dulongo upės pakrantėse apkraudami juos dideliais mokesčiais. Jei žmonės susimokėti negalėdavo, dalis jų, dažniausiai moterys, tapdavo vergais ir būdavo parduodami. Jaunos ir gražios merginos visada buvo viena iš paklausiausių prekių tarp Lisu ir Tibeto didikų. Norėdamos iš vengti vergovės, moterys tatuiruodavosi ir dažydavosi veidus juodai. Pasak legendų, jos atrodydavo kaip vaiduokliai ir šmėklos, todėl vyrai bijodavo prie jų artintis.

Bendravimas virvelėmis ir lentelėmis

Derungų kaimai tarpusavyje bendraudavo lentelių. Medinės lentelės, kuriose paliekamos įpjovos, būdavo pakabinamo ant medžių, šalia miško takų. Tačiau jos tarnaudavo ir vietiniuose kaimo reikaluose. Įvairūs ženklai buvo naudojami vietoj raidžių. Jomis perduodami valdovo įsakymai, sudaromos savotiškos skolų sutartys, bendraujama, kviečiama į šventas, skaičiuojamas laikas. Turinys priklauso nuo lentelės dydžio, įpjovų skaičiaus, atstumo viena nuo kitos, formos.

Laikui skaičiuoti dažniausiai naudojami mazgai. Jie daromi ant plonos lanksčios virvelės, vienas mazgas reiškia vieną dieną. Kelionėje, kiekvieną dieną užrišamas vienas mazgas, o grįžtant kasdien atrišamas. Tai padėdavo tiksliai nustatyti kelionės trukmę, sunkumą. jei kaime rengiama šventė, ir norint sukviesti aplinkinius žmones, padaroma daug virvelių su atitinkamų mazgų skaičiumi. Virvelės išdalijamos kaimynams ir kiekvieną dieną atrišamas vienas mazgas. Kai atrišamas paskutinis mazgelis, šventė prasideda.

Piršlybų papročiai

Piršlybų papročiai yra gana įdomūs. Kai jaunuolis įsimyli merginą, jis siunčia iškalbų piršlį, kad padėtų jam įtikinti merginos šeimą leisti jiems susituokti. Jei piršlys sutinka padėti, jis prieš eidamas į merginos namus, pasiima arbatos puoduką ir įvairiaspalvį krepšelį, kuriame yra arbata, cigaretės ir virintuvas.

Kai piršlys atvyksta, merginos šeima privalo jį priimti. Piršlys užkuria ugnį ugniakure ir pastato ant jo atsineštą arbatos puodą ir ruošia arbatą. Kai vanduo užverda, jis įmeta į jį atsineštas arbatžoles. Merginos šeima negali išvaryti piršlio ir laikydamiesi piršlybos papročių privalo prisijungti prie ugniakuro. Piršlys išpilsto arbatą į dubenėlius ir pastato juos prieš šeimos narius. Po to prasideda piršlybos – piršlys giria jaunikį, jo charakterį, darbus, meilę merginai ir t. t. Jei merginos tėvas arba motina geria arbatą, tai reiškia, kad jie su vestuvėmis sutinka. Bet jei piršlybos užsitęsė iki vidurnakčio ir niekas iš šeimos negeria arbatos, tai reiškia, kad piršlys turi ateiti kitą vakarą. Jei tris vakarus iš eilės tai pasikartoja, tai reiškia, kad šeima nesiruošia pritarti vedyboms ir jaunikiui reikės bandyti laimę kitais metais.

Vestuvių papročiai

Derungų vedybų ceremonija yra gana paprasta. Ceremonijos metu jaunavedžių tėvai pristato, savo vaikus kaip naują šeimą, paskatina jaunuosius būti supratingus, rūpintis vienas kitu, gyventi harmoningai, tinkamai prižiūrėti namus ir neišsiskirti, kad būtų kaip vieno kūno rankos, kojos, akys, kurių negali atskirti vieno nuo kito. Jaunieji išgeria prieš susirinkusius svečius vyno taip parodydami, kad laikysis priesaikos, rodys reikiamą pagarbą ir pasirūpins vienas kitu iki gyvenimo pabaigos. Ceremonijos pabaigoje jaunieji geria vyną iš vieno dubenėlio.

Maistas vedybų metu yra labai paprastas, dažniausiai tai kepti kviečių paplotėliai, bandelės, vynas. Paprastai vedybų dieną visas kaimas ateina pasveikinti jaunavedžių. Vedybos baigiasi nedidele švente su dainomis ir šokiais. Draudžiama tuoktis be sužadėtuvių dovanų. Mergina ir vaikinas privalo apsikeisti dovanomis. Tai savotiškas apsisaugojimas nuo skyrybų, tačiau skirtis vis tiek galima. Jei žmona palieka vyrą, ji privalo grąžinti visas sužadėtuvių dovanas, bet jeigu ji turi jaunesnę neištekėjusią seserį, tai sesuo gali susituokti su jos buvusiu vyru ir dovanų negrąžinti. Jei vyras palieka moterį, tai moteris gali dovanų negrąžinti arba grąžinti tik dalį. Po vyro mirties moteris negalėjo grįžti pas savo tėvus ar ištekėti dar kartą. Tai būdavo kompensacija už dideles dovanas sumokėtas našlės tėvams. Tačiau ji galėjo ištekėti už mirusiojo brolio ar kito šeimos nario.

Merginos šeimai jaunikio šeima privalėdavo sumokėti tam tikrą išpirką už merginą. Išpirka galėjo būti gyvuliai, buitiniai įrankiai, drabužiai, papuošalai ir kt. Dažnai mokėdavo ne vien tik jaunikio šeima, bet ir visas kaimas. Gimus vaikui, žentas turėdavo uošviui dovanoti kokį brangų daiktą arba gyvulį.

Derungų laidojimo papročiai

Mirtis derungams yra piktųjų dvasių darbas. Jei žmogus mirė, tai todėl, kad piktos dvasios jį nužiūrėjo arba jam keršija už nuodėmes. Blogis, dar gali būti namuose ir pakenkti kitiems žmonėms. Laidotuvių metu šamanas norėdamas išvyti piktą atlieka pašventinimus, apvalymus.

Tai pat derungai tikėjo kad „mirusi siela“ pasiims visą namų turtą ir gerovę į dausas. Todėl per laidotuves atliekami kolektyviniai šokių ritualai. Juo metu prašoma mirusio žmogaus dvasios išeiti su tuo, kas paaukota, nekenkti žmonėms ir palikti gerovę gyviesiems. Šokių metu žmonės laiko rankose gyvulių figūrėles, grūdų stiebus ir riešutus, kurie simbolizuoja turtą, kurį reikia palikti namuose. Mirusiojo artimieji ir kaimynai turi atsiusti maisto, gėrimų ar kitų daiktų, siekdami išreikšti savo užuojautą ir pagarbą mirusiajam. Laidotuvių dieną viso kaimo žmonės neužsiima jokia veikla.

Pagal derungų papročius, kūnas negali būti išnešamas per pagrindines duris ar pagrindinius vartus, todėl iš namo jį išnešdavo per siaurus plyšius sienose. Kartais dalyvaujantys laidotuvėse žmonės turėdavo eiti upės vaga, tam, kad šmėklos jų nesusektų ir nerastų kelio atgal į namus. Žmogus dažniausiai palaidojamas kartu su asmeniniais daiktais, nes derungai tiki, kad daiktai taip pat turi dvasinės energijos. Laidotuvių metu surengiama šventė, kurios metu niekas nedirba. Kai nuo laidotuvių ar deginimo praėjo 10 dienų šventintas bambukas padalinamas į dvi dalis, viena dalis užkasama mirusiojo kape ar deginimo vietoje, kita parsinešama namo, tai daroma siekiant išvengti dvasių keršto.

Naujųjų metų šventė

Naujų metų ritualas yra vienas iš didžiausių festivalių tarp derungų. Naujų metų ritualas – „Kaquewa“ rengiamas po rudens derliaus nuėmimo dažniausiai gruodį arba sausį. Tikslios šventės datos ir trukmės nėra. Šventė dažniai švenčiama didelėje šeimoje arba kaime. Kiekviena šeima pakviečia draugus iš aplinkinių kaimų. Dieną prieš šventę ruošiamas valgis, vynas.

Šventė ceremonija skirta yra derliaus pagerbimui ir atnašavimui. Viena iš svarbiausių ritualo dalių yra jaučio aukojimas dievui „Gemeng“. „Gemeng“ derungų mitologijoje yra žmogaus kūrėjas ir Dulongo upės žmonių mitinis protėvis. Derungai paaukodami jautį tikisi gauti jo palaiminimą ir apsaugą nuo nelaimių, ligų, blogų orų, kurie neleistų kitais metais gauti gero derliaus. Ceremonijai vadovauja šamanas. Į šią ceremoniją susirenka visi kaimo gyventojai. Aukojamas jautis yra specialiai auginamas 7-8 metus. Pradžioje jautis apvyniojamas derungų apklotu, vedamas aplink kaimą ir pririšamas prie stulpo. Žmonės apsupę bulių ratu ima šokti, dainuoti, mojuoti ietimis. Kai aukojimui pasiruošta, šamanas šlovindamas dievą Gemeng ir prašydamas jo saugumo žmonėms ir gyvuliams, sudegina smilkalą. Tada jis paaukoja bulių, kurio mėsa iškepama ir kartu valgoma.

Tradicinė apranga

Derungų tautiniai drabužiai yra laikomi jų etninio identiteto simboliu. Apranga labai paprasta, tai 2 m ilgio ir 1 metro pločio derungų išaustas pluoštas. Dėvėti šiuos drabužius galima įvairiai. Dažniausiai jis dėvimas surišant ant peties du jo skirtingus kraštus. Moterys dažnai dėvi du tokius pluoštus surištas ant abiejų pečių. Tokio drabužio ilgis gali būti iki kelių. Vyrai dažniausiai regiais panašiai, tik dėvi trumpesnius audeklus iki juosmens. Vyrai dažnai apsiveja audeklą aplink krūtinę. Dažniausiai sutinkama drabužių spalva yra balta, bet neretai yra dėvimi įvairiaspalviai drabužiai, dominuoja raudona spalva ir įvairūs jos atspalviai. Merginos dažnai puošiasi karoliais, auskarais, įmantriais bambukiniais krepšiais.

Siuvimo technika yra neišnykusi, mergaitės jos mokosi paauglystėje. Gerai pasiūtas drabužis yra viena iš geriausių dovanų, kurias galima įteikti draugui ar garbingam svečiui. Derungai naudoja vietinės bemerijos rūšis, kurios pluoštas yra labai tvirtas. Bemerijas kalnuose dažniausiai renka vyrai, tačiau jas ruošia tik moterys. Stiebus reikia virti karštame vandenyje kartu su pelenais ir keletą kartų išplauti, taip pat mušti medine lentele, tam, kad jie taptų elastingi. Po to stiebai išdžiūti paliekami saulėje. Ilgi siūlai susukami į kamuoliukus. Paruošti reikiamą kiekį siūlų gali užtrukti ilgiau nei mėnesį. Labai dažnai stiebai dažomi naudojant natūralius produktus. Kaip, pavyzdžiui, raudonai spalvai gauti naudojama alksnio žievė, kuri susmulkinama ir kartu verdama su stiebais.

Kai siūlai paruošti, pluoštas siuvamas improvizuota ir gana primityvi siuvimo „mašina“. Siuvimas dažniausiai vyksta rudenį ir žiemą. Priklausomai nuo skiriamo laiko drabužį galima pasiūti per kelias dienas arba mėnesį. Pasiūtas pluoštas dažniausiai būna 3 m ilgio ir pusės metro pločio. Pluoštas padalinamas per pusę ir susiuvamas taip, kad gautųsi kažkas panašaus į tunką. Dažniausiai jos būna baltos.

Derungų mitai ir literatūra

Labai įvairus ir sudėtingas derungų mitologinis pasaulis, kuriame galima aptikti daug derungų tradicijų paaiškinimų. Dauguma mitų per laiką kito ir nutolo nuo originalų. Yra daug tą patį reiškinį aiškinančių skirtingų mitų. Derungų mitai aiškina žmogaus sukūrimą, pasaulio sutvėrimą, gyvūnų kilmę ir paskirtį ir kt.

Apskritai derungų mitiniuose laikuose žmonės, gyvūnai ir dvasios gyveno kartu ir galėjo laisvai bendrauti žodžiais ir matyti vieni kitus. Jie kartai kartu dirbdavo laukuose, padėdavo vieni kitiems, dalindavosi žemiška buveine. Sielos padėdavo auginti žmonių vaikus, kol šie dirbdavo laukuose. Tai buvo tarpinė erdvė tarp dangaus ir požemių pasaulio. Šie pasauliai nebuvo atskirti, didžiulės kopėčios buvo pastatytos tarp dangaus ir žemės, todėl žmonės galėjo gyventi ir danguje ir požemyje. Tačiau šis pasaulis nebuvo harmoningas, dažnai tvarkos nebuvimas sukeldavo daug problemų ir netvarką visuose pasauliuose. Dvasios kartais netgi kenkdavo žmonėms, sukeldavo grėsmę jų išlikimui. Galų gale žmonės ir dvasios susipriešino, nesantaika įsivyravo pasaulyje. Tai sukėlė milžinišką potvynį, kuris turėjo viską sutvarkyti – žmonės ir dvasios buvo atskirti vieni nuo kitų, o kopėčios sunaikintos. Tai atvedė iki dabartinio pasaulio. Derungų mitologijoje yra daug demonų, kurie gali pakenkti žmonėms. Yra labai daug pasakojimų apie žmonių ir blogųjų milžinų, žmogėdrų dvikovas.