Kotoras

Kotoras Kotor, Котор



Kotoras 42°25′20″ š. pl. 18°46′11″ r. ilg. / 42.42222°š. pl. 18.76972°r. ilg. / 42.42222; 18.76972 (Kotoras)

Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė	Juodkalnija
Savivaldybė	Kotoro opština

Įkūrimo data	168 m. pr. m. e. (paminėtas)
merė	Marija Ćatović

Gyventojų (2003)	5 341
Altitudė	635 m

Pašto kodas	85330

Kirčiavimas	Kòtoras

UNESCO	(angl.) (pranc.): 125

Kotoras (juodkal. Kotor, Котор; gr. Ασκρηβιον, Askrèvion; it. Càttaro) – Juodkalnijos pakrantės miestas (5341 gyv.), Kotoro opštinos centras, esantis prie Kotoro įlankos.

Kotoras yra senas Viduržemio jūros uostas. Senąjį miestą supa Venecijos respublikos pastatyta gynybinė siena. Venecijos architektūrinė įtaka labai ryški. Kotoro įlanka yra apsemtas upės kanjonas. Kotoro įlanka ir greta stūksantys klintiniai Orjeno ir Lovčeno kalnai sudaro vaizdingus kraštovaizdžius. Turistus traukia tiek kraštovaizdžiai, tiek Kotoro senamiestis.

Kotoras yra pasaulio paveldo sąraše kaip Kotoro gamtinis ir kultūrinis istorinis regionas.

Istorija

Įėjimas į Kotoro senamiestį su šūkiu „Priklausančio kitiems mes nenorime, o savo niekada neatiduosime“.

Istoriniuose šaltiniuose Kotoras pirmą kartą minimas 168 m. pr. m. e. Jis buvo įkurtas Romos laikais (tada jį vadino lot. Acruvium, Ascrivium, Ascruvium) ir buvo Romos provincijos Dalmatijos dalis.

Kotoras buvo įtvirtintas nuo ankstyvųjų viduramžių, kai imperatorius Justinianas virš Akruviumo 535 m., po gotų išvarymo, pastatė tvirtovę. Gali būti, kad antras miestas išaugo aukštumose prie Akruviumo, nes X a. Konstantinas VII Purpurinis minėjo Žemutinį Kotorą.

840 m. miestą nusiaubė saracėnai. Iki XI a. Kotore buvo kalbama dalmatų kalba.

1002 m. miestas nukentėjo nuo Pirmosios Bulgarijos imperijos, o kitais metais Bulgarijos caras Samuilas perleido miestą serbų valstybei Dukliai. Tačiau vietiniai gyventojai, pasinaudodami sąjunga su Ragūzos respublika, priešinosi šiai sutarčiai ir tik 1184 m. nusileido. Bet jie išlaikė savo respublikines institucijas ir teisę sudaryti sutartis bei pradėti karą.
Kotoras buvo vyskupijos centras, o XIII a. mieste buvo įkurti dominikonų ir pranciškonų vienuolynai, turėję padėti kovoti su bogomilizmo plitimu.

XIV a. miestas, jau vadintas Kotoru, savo prekyba jau konkuravo su netolima Ragūzos respublika ir Venecijos respublika. Kotoras nuo 1420 m. iki 1797 m. buvo Venecijos provincijos Venecijos Albanijos dalis. Tiesa, 1538–1571 ir 1657–1699 m. miestą valdė osmanai. Keturi Venecijos viešpatavimo amžiai suteikė Kotorui tipišką venecišką architektūrą.

1572 m. Kotorą nusiaubė maro epidemija, 1563 ir 1667 m. – žemės drebėjimai.

1797 m. pasirašius Kampo Formijo sutartį Kotoras atiteko Habsburgams. 1805 m. Kotoras Presburgo sutartimi buvo priskirtas satelitinei Prancūzijos imperijos valstybei – Italijos karalystei. Atsitraukus rusams, 1810 m. Kotoras buvo prijungtas prie Prancūzijos Ilyrijos provincijos.

1814 m. sausio 5 d. prancūzų įgula pasidavė juodkalniečių pajėgoms ir britų kapitonui V. Hostui. Viljamas Hostas su laivu HMS „Bacchante“ (38 patrankos) kartu su juodkalniečių pajėgomis atakavo Kotoro kalnų tvirtovę. Jie skridiniais ir svirtimis laivo patrankas užkėlė į kalną aukščiau tvirtovės, kad galėtų efektyviai apšaudyti. Prancūzams beliko pasiduoti.

Vienos kongresas Kotorą grąžino Austrijos imperijai.

Pirmojo pasaulinio karo metais Kotoras buvo viena iš trijų pagrindinių Austrijos-Vengrijos karinio laivyno bazių ir Austrijos Penktojo laivyno, sudaryto iš ikidrednoutonių linijinių laivų ir lengvųjų kreiserių, uostas.

Kotoro apylinkėse vyko smarkios kautynės tarp vietinių juodkalniečių ir Austrijos-Vengrijos pajėgų. Po 1918 m. miestas (iki tol vadintas Càttaro) tapo Jugoslavijos dalimi ir oficialiai tapo Kotoru.

1941 m. Italija Kotoro rajoną aneksavo ir prijungė prie Italijai pavaldžios Dalmatijos gubernatorijos. Po 1945 m. Kotoras vėl tapo Jugoslavijos dalimi.

1979 m. balandžio 15 d. Juodkalnijos pakrantėje įvyko stiprus žemės drebėjimas. Žuvo apie 100 žmonių. Buvo sugriauta pusė Kotoro Senamiesčio, o Šv. Trifono katedra buvo pažeista.

Iki XX a. pradžios palei Kotoro įlanką gyventojų dauguma buvo katalikai. Kotoras iki šiol yra katalikų Kotoro vyskupijos centras.