Kapueira

Kapueira (port. capoeira) – kovos menas, išvystytas apytikriai XVI a. pradžioje Brazilijos afrikiečių vergų. Tai kovos menas, pasižymintis ryškiais akrobatiniais elementais,^[1] šuoliais į aukštį, smūgiais kojomis esant ore, taip pat gausybe šokio,^[2]^[3]^[4] klastos ir net vaidybos elementų. Čia persipina kova, šokis ir žaidimas. Kapueiros stilių yra gana daug ir kiekvienam iš jų būdingi skirtingi bruožai. Priklausomai nuo stiliaus, kovoje gali labiau dominuoti greitis, akrobatika, plastika, vikrumas ar klasta.

Kapueiros kova dažnai vadinama žaidimu (jogo), kadangi, siekiant nugalėti priešininką, naudojama ne tik fizinė jėga, smūginė technika ar judesių vikrumas, bet ir loginis mąstymas, įžvalgumas, intuicija, apgaulė, gudravimas, aktoriniai sugebėjimai.

Kapuoeira išsiskiria iš kitų kovos menų ne tik tuo, kad yra bene labiausiai išlaikiusi savo autentišką formą ir mažiausiai asimiliavusi su kitokiomis kovos rūšimis, bet ir tuo, kad yra visiškai neatsiejama nuo muzikos. Muzika diktuoja kovos tempą, ritmiką, stilistiką, įkvepia, suteikia kovotojams stiprybės, energijos. Tam tikros dainos netgi diktuoja žaidimo taisykles, kviečia į kovą konkrečius asmenis. Kapueiros muzika ir žaidimas rodoje (roda – ratas, sudarytas iš plojančių, grojančių bei dainuojančių kapueristų (origin. k. – capoeiristas), kuriame vyksta žaidimas – savotiškas kapueiros kovų laukas) – simbiotiškai susiję dalykai. Rodoje nežaidžiama (nekovojama) be muzikos.

Kapueiros smūginės technikos pagrindas – spyriai, smūgiai kojomis, tačiau taip pat galimi ir smūgiai rankomis, ir tam tikri imtynių elementai. Visų smūgių, spyrių ir kitų judesių pagrindas – „džinga“ (ginga). Tai tam tikra judėjimo sistema, kiek primenanti šokio žingsnį. Ji naudojama taip, kaip kituose kovos menuose – kovinė stovėsena, tačiau, kadangi ginga nėra statiška poza, o priešingai – pastovus ritmingas judėjimas, kovotojas tokiu būdu ne tik pasirengia puolimui ir saugosi nuo smūgių bei stengiasi nuslopinti priešininko budrumą, bet ir įgyja tam tikros papildomos inercijos, reikalingos smūgiams bei akrobatiniams elementams atlikti.

Žodis capoeira gali reikšti miško ar džiunglių plotą, kuris buvo išdegintas ar iškirstas, arba tai gali būti žodžio kipura, reiškiančio „skrajoti“, „šokinėti iš vietos į vietą“, „kautis“, ir pan., vedinys. Skirtinguose šaltiniuose galima rasti daugiau įvairių versijų ir teorijų apie žodžio capoeira kilmę bei priežastis, dėl kurių būtent taip buvo pavadintas šis unikalus kovos menas.

Istorija

*Johann Moritz Rugendas* „Kapueira arba Karo šokis“ (1835 m.)

Šis kovos menas atsirado Afrikoje ir buvo atvežtas į Braziliją. Tai yra šios šalies kultūros ir istorijos elementas. Nuo XVI amžiaus pradžios iki XIX a. pabaigos portugalų prekiautojai vergais puldinėdavo kaimelius Vakarų Afrikos pakrantėse, tam, kad grobtų žmones prekybai vergais. Vergų poreikis darbui plantacijose Naujojo Pasaulio kolonijose per šį periodą augo pastoviai. Apytikriai trys milijonai vergų buvo priversti išmokti išgyventi šiame Naujajame Pasaulyje.

Negalėdami apsiginti nuo naujųjų šeimininkų ginklų ir negalėdami susivienyti dėl skirtingų kultūrų, vergai negalėjo kovoti prieš nelaisvę, tačiau po darbo dienos jie rinkdavosi prie ugnies šokti ir dainuoti. Vyrai šoko ritualinius šokius, kurie greitai peraugo į kovinius. Maskuodami savo treniruotes kaip ritualinius afrikiečių kultūros šokius, dalyviai per suktus spyrius ir smūgius galva, nepriliesdavo savo oponentų, o pastarieji kontrasmūgiavo akrobatiškais atsitraukimais, kurie staiga virsdavo iš gynybos į ataką. Stebėtojai dainavo, plojo rankomis, grojo būgnais pagal berimbau ritmą. Dainų tekstai buvo apie laimingesnį gyvenimą ir laisvę. Vergai treniravosi su viltimi, kad kapueira bus tarsi jų kelias į nepriklausomą gyvenimą.

Maišto nuotaikos tarp vergų vis stiprėjo ir pagaliau 1888 m. buvo panaikinta vergija. Priėmus pirmąją Brazilijos konstituciją kapueira buvo uždrausta, kadangi Rio de Žaneiro gaujų nariai ėmė naudotis šiuo kovos menu, apiplėšinėdami turtuolius ir išdalindami pelną vargšams. Kapueira traukėsi į pogrindį ir tik prieš 50 metų ji vėl tapo teisėta. Mokytojo Bimbos (Mestre Bimba – Capoeira regional stiliaus kūrėjas) dėka šis menas 1930 m. buvo viešai pripažintas kaip teisėta sporto šaka bei itin svarbi Brazilijos kultūros dalis.

Kapueiros populiarumas Brazilijoje vis augo, ir dabar ji yra atvirai praktikuojama gatvėse, bei įtraukta į mokyklos programas, kaip antra sporto šaka po futbolo.^{[reikalingas šaltinis]}

1970 m. pirmą kartą šis menas buvo parodytas JAV, o dabar jau praktikuojamas visoje šalyje.

Šiuo metu (2007) visoje Europoje šis egzotiškas ir energingas pasirodymas, simbolizuojantis laisvę, yra labai populiarus, o Vokietijoje, Ispanijoje, Lenkijoje ir kitur yra steigiamos kapueiros mokyklos.

Kapueiros muzika

Kadangi kapueiros kovos menas kildinamas iš afrikietiškų ritualinių šokių, taip pat, kaip ir šokiai, kapueira negali egzistuoti be muzikos. Muzika yra žaidimo ritmo pagrindas.

Rodoje tradiciniais instrumentais grojančių muzikantų grupė vadinama bateria. Tradiciniai baterijos instrumentai:

Paprastai trys skirtingi berimbau, kurie pradeda ir „valdo“ bateriją ir visą rodą. Šio instrumento grojamas ritmas suskamba pirmas. Jis lemia žaidimo stilių, prie jo derinami kiti instrumentai.
Dažniausiai vienas atabaque (tariama – atabaki) – didelis jaučio oda trauktas būgnas, forma primenantis kongo būgną.
Vienas arba keli pandeiro – mažas tamborinas.
Agogo – skambus, aukšto dažnio garsą skleidžiantis, plieninis muzikos instrumentas, savo išvaizda primenantis du miniatiūrinius gramofonus, sulietus į vieną. Tačiau Kapueiroje dažniau naudojama medinė (švelnesnio skambesio) šio instrumento atmaina. Grojama nedidele medine lazdele.
Reco-Reco – medinis barškalas, naudojamas kur kas rečiau.

Gali būti naudojama ir daugiau instrumentų (ypač mušamųjų). Tačiau, neturint galimybės groti visais išvardintais instrumentais, bateria gali būti sudaryta ir vos iš kelių pagrindinių instrumentų.