Lietuvos žydai
| Litvakai | |
|---|---|
 Irgun Brith Zion nariai Kauno gete, 1943 m.
| |
| Populiacija šalyse | Lietuva (3,050), Izraelis, JAV |
| Kalba (-os) | Jidiš kalba, Hebrajų kalba. |
| Religijos | Judaizmas |
| Giminingos etninės grupės | aškenaziai |
Lietuvos žydai arba litvakai (jid. ליטוואקעס, hebr. ליטאים = Litaim) – teritorinis-lingvistinis Europos žydų, vadinamųjų aškenaziais, pogrupis.[1] Istoriškai litvakai buvo paplitę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (dab. Lietuvoje, Baltarusijoje, dalyje Ukrainos, Latvijos, Rusijos ir Lenkijos). Ši teritorija jidiš kalba vadinama Líte (jid. ליטע). Lietuvos Jidiš (Litvishe Yiddish) buvo vienas iš pagrindinių jidiš kalbos dialektų Europoje, paplitęs visame šiame regione.
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų litvakai pateko į Rusijos imperiją. Po Pirmojo pasaulinio karo litvakai atsidūrė naujai susikūrusiose nacionalinėse valstybėse – Lietuvoje, Lenkijoje, taip pat Sovietų Sąjungoje. Lietuvos žydų bendruomenė buvo beveik visiškai sunaikinta holokausto Lietuvoje ir Lenkijoje metu. Rugsėjo 23 d. minima Lietuvos žydų genocido diena.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvos žydui įvardinti skirtas daiktavardis Litvak yra kilęs iš lenkiško termino Litwak reiškusio „žmogų iš Lietuvos“. Šis žodis iki XIX a. lenkų kalboje buvo nustotas naudoti (jį pakeitė terminas Litwin, reiškiantis lietuvį). Nuo XIX a. jis reiškia tik lietuvos žydus. Jidiš būdvardis Litvish (ליטוויש) reiškia „lietuviška(-s)“.
Terminas Litwak gali reikšti ne tik Lietuvos žydus, bet tam tikros judaizmo religinės srovės, paplitusios litvakų tarpe, atstovus[2] Kadangi XVIII-XIX a. litvakų ješivos buvo pagrindinis Hasidim judėjimo oponentės, litvakai tapo Mitnagdim/perushim (anti-hasidų) judaizmo judėjimo simboliu visame pasaulyje. Šiam judėjimui didžiulės įtakos turėjo įtakos Vilniaus Gaonas. Daugybė dabar veikiančių prestižinių ješivų yra garsių Lietuvos ješivų darbą tęsiančios palikuonės, kurios toliau palaiko šią religinę liniją, nors dabartiniai jų nariai nebūtinai yra Lietuvos žydų palikuonys. Dėl tos priežasties litvakas tapo terminu, naudojamu apibūdinti visiems ortodoksiniams žydams (haredi), kurie laikosi lietuviškųjų ješivų tradicijų, ir priešinasi hasidiniam judėjimui, nepaisant to, ar jų protėviai kilę iš Lietuvos ar ne. Šia prasme litvakui sinonimiški terminai yra Yeshivishe ir Misnagdim.
Šios dvi termino reikšmės yra persipynusios ir šiek tiek klaidinančios. Tarp litvakų etnine prasme (t. y. kilusių iš Didžiosios Lietuvos) yra ir kitų religinių pakraipų atstovų: hasidų, ir tokių, kurie apskritai nėra Haredim. Tarp litvakų religine prasme yra labai daug tokių, kurie nėra kilę iš Lietuvos.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvos žydų istorija siekia ankstyvuosius viduramžius. Pirmieji žydai į būsimosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją greičiausiai atvyko iš pietryčių.[3] Didesnis skaičius žydų aškenazių atvyko nuo XI a. pabaigos, bėgdami nuo žydų persekiojimo Kryžiaus žygių laikotarpiu, vietinio masto žydų žudynių ir trėmimų iš vokiškai kalbančių teritorijų. Iš pradžių jie kėlėsi į slavų gyvenamus kraštus, o iš ten pasiekė ir Lietuvą.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XIV amžiuje žydai LDK buvo tvirtai įsikūrę ir amžiaus pabaigoje LDK buvo jau keletas bendruomenių, apie 6000 žydų. Tolerantiški religijos atžvilgiu Lietuvos ir Lenkijos valdovai skatino žydų persikėlimą, vertino jų žinias ir kontaktus, reikalingus ekonominei šių šalių pažangai. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose jie minimi 1388 m., kai Vytautas Didysis suteikė Brastos žydams privilegiją.[4] Šią privilegiją Vytautas vėliau išplėtė ir kitoms bendruomenėms. Pagal 1388 m. Vytauto privilegiją žydai buvo laisvaisiais asmenimis, kriminalinėse bylose juos teisė tiesiogiai didžiojo kunigaikščio atstovai. Smulkių nusikaltimų atveju žydų atžvilgiu veikė vietinių pareigūnų jurisdikcija, jie buvo teisiami lygiomis teisėmis su bajorais ir kitais laisvaisiais piliečiais. Šios teisės padėjo žydų bendruomenei klestėti.
1495 metais Aleksandras išvarė žydus, bet leido sugrįžti 1503 metais.[5] 1566 m. Lietuvos statutas nustatė tam tikrus apribojimus žydams, įskaitant reikalavimą dėvėti specifinę aprangą, geltonas kepures vyrams ir geltonas skareles moterims. Lietuvos žydų bendruomenė išaugo nuo 120 000 1569 metais iki 250 000 1792 metais. XVII–XVIII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo vienu Rytų žydų centrų, o Vilnius vadintas „Lietuvos Jeruzale“ arba „Šiaurės Jeruzale“.
Rusijos imperijoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1793 metais, Lietuvos žydai tapo Rusijos imperijos pavaldiniais. XIX a. viduryje Vilniaus Gaono pasekėjai sukūrė savo religinio švietimo sistemą, kurios centrais buvo Panevėžio, Myriaus ir Valažino ješivos. XX a. pradžioje šių ješivų filialai ėmė kurtis JAV, o po tradicinių ješivų sunaikinimo Lietuvoje jos buvo atkurtos JAV (Niujorko ir Niū Džersio valstijose) ir Izraelyje. Šias ješivas sieja tradicinė litvakiška Toros interpretavimo metodika, sukurta XIX a. pab. – XX a. pr.
XX a.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iki Antrojo pasaulinio karo istorinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje gyveno daugiau nei milijonas žydų, iš jų Latvijoje – 94 000, Lietuvoje – 147 000, Lenkijoje – 505 000, Rusijoje – 4000, Baltarusijos TSR – 375 000, Ukrainos TSR – 32 000. Karo pradžioje apie 12 000 Lenkijos žydų nuo nacių pabėgo iš Lenkijos į Lietuvą.[6]
Vokiečių okupacijos metu daugiau nei 90 % litvakų vokiečių nurodymu specialių dalinių ir jų vietinių pagalbininkų buvo išžudyti. Žymiausios žudymo vietos buvo Panerių miškas (žr. Panerių žudynės) ir Devintas fortas.
Kultūros bruožai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kalba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Litvakai, būdami teritorinė-lingvistinė aškenazių žydų grupė, kalbėjo šiaurės rytiniu arba lietuvišku (jidiš ליטװיש, litviš) jidiš kalbos dialektu. Šis dialektas istoriškai buvo paplitęs didžiojoje dabartinės Baltarusijos, Lietuvos ir Latvijos dalyje, taip pat kai kuriuose šalimai esančiuose Rusijos ir Lenkijos rajonuose.[7] Teritorija, kurioje buvo paplitęs šis dialektas, iš dalies sutapo su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienomis ir dėl to žydų šaltiniuose vadinama „Lietuva“, o istorinė LDK sostinė ir regiono žydų kultūros centras Vilnius - „Lietuvos Jeruzale“(ירושלים דליטא).[8]
Religija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]„Litvakiškas“ požiūris į judaizmą pasižymi labai giliu ir išsamiu Talmudo studijavimu. Lietuva tapo tradicinės opozicijos hasidizmui centru. Nors Lietuvos tradicionalistų judėjimas buvo mažesnis už chasidų ir pastarųjų pramintas „misnagdais“ (oponentais), Lietuvos tradicionalistai tikėjo, kad jų išpažįstamas ir praktikuojamas judaizmas yra senesnis nei chasidų ir esąs pirminis bei autentiškasis judaizmas. Šių grupių opozicija išaugo tiek, kad „lietuviškas“ ir „mitnaged“ tapo sinonimais. Nepaisant to, ganėtinai didelė Lietuvos žydų dalis priklausė chasidų grupėms, pavyzdžiui, Chabad, Slonim (chasidų dinastija), Karlin (Pinskas) ir Kaidanavos. Su Švietimo plėtra, daugybė Lietuvos žydų tapo „Haskala“ – žydų švietimo judėjimo entuziastais Rytų Europoje. Šis judėjimas siekė geresnės integracijos į Europos visuomenę.
Garsiausia Lietuvos žydų studijų institucija buvo Valažino ješiva, kuri buvo pavyzdžiu daugeliui vėlesnių ješivų. Žymios dvidešimto amžiaus Lietuviškosios ješivos buvo Panevėžio, Telšių, Myriaus (dabartinėje Baltarusijos teritorijoje), Kelmės ir Slabodkos (Vilijampolė). Lietuvos ješivų judėjimo palikuonys Amerikoje įkūrė ješivas: Yeshiva Rabbi Chaim Berlin, Yeshivas Rabbeinu Yisrael Meir HaKohen („Chofetz Chaim“) ir Beth Medrash Govoha („Lakewood“). Daugybė ješivų Amerikoje buvo įkurtos „Lakewood“ įkūrėjo Rabbi Aharon Kotler studentų iniciatyva.
Didžiausią autoritetą teorinėms Talmudo studijoms turėjusios lietuviškos institucijos buvo Chaim Soloveitchik ir Brisker mokyklos. Miro ir Telšių ješivos laikėsi konkuruojančių požiūrių. Lietuvos žydai praktikavo judaizmą, Halakha remdamiesi „Aruch HaShulchan“, tačiau šiomis dienomis „lietuviškosios“ ješivos teikia pirmenybę Mishnah Berurah, kuri yra laikoma lengviau suprantama ir analitiška.
Mityba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Litvakai iš kitų žydų etnosų išsiskyrė ne tik skirtingais religinių mokyklų požiūriais, kalbos tartimi, bet ir virtuve. Jie daug kulinarinės tradicijos perėmė iš vietinės Rytų Europos virtuvės, kurią praturtino Kašruto filosofija. Tarp litvakų ir lietuvių virtuvių egzistuoja labai daug simbiotinių panašumų, ir jos nuolat skolinosi viena iš kitos. Galitzianer buvo žinomi dėl labai saldžių patiekalų, o litvakai pasižymėjo pikantiškesniais patiekalais, išryškinančiais saldžiarūgščius skonius.
Kadangi žydai buvo įsijungę į platesnius diasporinius tinklus Eurpoje, per juos į Lietuvą atkeliavo naujos kulinarinės tradicijos. Pavyzdžiui, XIX a. bulvių vartojimo tradicija Lietuvą pasiekė per litvakus, kurie šį produktą perėmė iš Vokietijos aškenazių žydų. Litvakai sukūrė tokius patiekalus, kaip kugelis, cepelinai, bulviniai blynai (latkės). Juos perėmę lietuviai adaptavo, pradėdami naudoti šiems patiekalams kiaulieną ir spirgus. Panašiai litvakai perėmė vietinius Rytų Europos patiekalus, kuriuos išplatino pasaulyje. To pavyzdys yra plikyti riestainiai, LDK žinomi nuo XIV a. Jų kepimą iš vietos gyventojų perėmę žydai ištobulino technologijas, rūšis, taip sukurdami beigelius. XX a. litvakų diaspora išplatino beigelius visame pasaulyje.[9]
Kiti svarbūs litvakų patiekalai yra įdaryta žuvis, kapota silkė, foršmakas, pynutė (challah), ir kt.
Lietuvos žydai dabartinėje Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XXI a. Lietuvos Respublikos žydų bendruomenėje iškilo konfliktas tarp Chabad-Lubavitch narių ir nereligingų (labiau pasaulietinių) žydų bendruomenės lyderių. 2005 metais įvykusio konflikto metu vyriausiasis rabinas Sholom Ber Krinsky buvo fiziškai pašalintas iš sinagogos. Ponas Alperavičius paskelbė naują vyriausiąjį rabiną.[10]
Organizacijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvos žydų bendruomenė – Buveinės adresas: Pylimo g. 4, 01117 Vilnius, Lietuva
Lietuvoje periodiškai vyksta Pasaulio litvakų kongresas.
Litvakų išeivija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Litvakų yra Izraelyje, JAV, Pietų Afrikos Respublikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitose šalyse.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lietuvos žydų muzikinis paveldas (sud. Leonidas Melnikas). – Vilnius: Charibdė, 2008. – 240 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-739-14-2
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Judith Friedlander. Lithuanian Jews. In: David Levinson (ed.) Encyclopedia of World Cultures, Volume VI., New York: G.K.Hall& Company, 1994. P.243. ISBN 0-8161-1808-6
- ↑ „The Jewish Community of Lithuania“. European Jewish Congress. Tikrinta 2014-11-06.
- ↑ Herman Rosenthal: Origin of Lithuanian Jews Straipsnis „Lithuania“ iš Jewish Encyclopedia, Volume 8, New York/London 1904, P. 119 (anglų kalba). Tikrinta: 2010-01-28
- ↑ http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/238/[neveikianti nuoroda]
- ↑ Istorija Archyvuota kopija 2011-12-02 iš Wayback Machine projekto. (LDK)
- ↑ Levin, Dov (2010). "Lithuania. " YIVO Encyclopedia of Jews in Eastern Europe. Tikrinta 2015-04-14.
- ↑ Dovid Katz 7 Kingdoms of the Litvaks
- ↑ הירשע=דוד כ"ץ. וואָס מיינט אַ ליטוואַק Archyvuota kopija 2018-10-02 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Mikalčiūtė-Urbonė, Raimonda (2020-06-16). „Kulinarinis litvakų paveldas – ne tik beigeliai: kokie dar mums įprasti patiekalai atkeliavo iš žydų virtuvės?“. 15min.lt. 15min. Nuoroda tikrinta 2024-06-11.
- ↑ International Religious Freedom Report
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lietuvos žydų bendruomenė Archyvuota kopija 2010-05-29 iš Wayback Machine projekto.
- Žydai Lietuvoje Archyvuota kopija 2012-11-04 iš Wayback Machine projekto.
- Vilniaus žydai Archyvuota kopija 2009-01-02 iš Wayback Machine projekto.
- Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras Archyvuota kopija 2007-01-28 iš Wayback Machine projekto.
| ||||||||||||||||||||||||||
