Samuel Beckett
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Samuel Beckett | |
|---|---|
| |
| Samuelis Beketas | |
| Gimė | 1906 m. balandžio 13 d. Koldrinagas, Dublino priemiestis Foksrokas |
| Mirė | 1989 m. gruodžio 22 d. (83 metai) Paryžius |
| Palaidotas (-a) | Monparnaso kapinėse |
| Tautybė | airis |
| Tėvas | Viljamas Frankas Beketas (William Frank Beckett) |
| Motina | Marija Jones Rojė (Maria Jones Roe) |
| Veikla | airių kilmės dramaturgas, absurdo teatro įkūrėjas ir vadovas. |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Nobelio premija | |
 Vikiteka |
Samuel Beckett |
Samjuelis Beketas (angl. Samuel Beckett, 1906 m. balandžio 13 d. – 1989 m. gruodžio 22 d.) – airių kilmės avangardo romanistas, dramaturgas, gyvenęs Paryžiuje, rašęs angliškai ir prancūziškai, jo kūryboje dominuoja sąmonės srauto forma.[1]
Rašytojas yra plačiai vertinamas kaip vienas įtakingiausių XX amžiaus modernizmo rašytojų, buvo absurdo teatro dramaturgas ir vadovas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vaikystė, jaunystė, išsilavinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Beketų šeima priklausė Airijos anglikonų bažnyčiai. Šeimos namus Koldrinage, Dublino priemiestyje Foksroke, sudarė didelis namas ir sodas su teniso kortu, pastatytas 1903 m. Samuelio tėvo Viljamo. Namai buvo apylinkėse, kuriose jis dažnai mėgo vaikščioti su savo tėvu. Tų apylinkių vaizdai atsispindi jo prozoje.
Samuelis Beketas gimė 1906 m. balandžio 13 d. Viljamo Franko Beketo (William Frank Beckett; topografo ir hugenoto palikuonis), ir Marijos Džouns Rojė (Maria Jones Roe, medicinos sesuo), šeimoje kai abiem buvo 35 (susituokė 1901 metais). Beketas turėjo vieną vyresnį brolį Franką Edvardą Beketą (g. 1902).
Sulaukęs penkerių, būsimasis rašytojas pradėjo mokytis muzikos. 1919 m. S. Beketas pradėjo lankyti Portoros karališkąją mokyklą Eniskilene, Fermanos grafystėje (joje mokėsi ir Oskaras Vaildas (Oscar Wilde)), kaip sportininkas sėkmingai ją baigė ir tapo kriketo mušėju kaire ranka. Vėliau kriketą jis žaidė už Dublino universitetą. Tarp Nobelio premijos laureatų buvo vienintelis pirmos klasės kriketo meistras.
1923–1927 m. S. Beketas studijavo prancūzų, italų, anglų kalbas Šv. Trejybės koledže Dubline (vienas iš jo kuratorių buvo žymus Berklio mokslininkas A. A. Luce), literatūrą, filosofiją, domėjosi teatru.
1926 m. vasarą pirmą kartą atvykęs į Prancūziją, dviračiu apkeliavo Luaros pilis. Gavęs menų bakalauro laipsnį, Dublino universitetui rekomendavus, dvejiems metams išvyko į Paryžių, kuriame suartėjo su airių rašytoju Džeimsu Džoisu (J. Joyce), jam artimais literatais, o 1928 m. tapo Džoiso sekretoriumi, buvo garsiojo „Uliso“, „Dubliniečių“ autoriaus pagalbininku ir juo liko iki garsaus rašytojo gyvenimo pabaigos 1941–aisiais.
24 metų Beketas laimėjo pirmąjį literatūrinį apdovanojimą – 10 svarų už poemą „Whoroscope“, kuri nagrinėjo garsaus filosofo Dekarto apmąstymus apie laiką ir gyvenimo laikinumą. Parašęs studiją apie Marselį Prustą, Beketas priėjo prie išvados, kad pripratimas ir rutina yra „laiko vėžys“. Ši įžvalga vėliau tapo jo absurdo pjesių pagrindine mintimi.
1930 m. gavęs humanitarinių mokslų magistro laipsnį, Beketas grįžo į Dubliną, tačiau aplinka rašytoją slėgė kaip ir jo tėvynainį Džoisą.
Rašytojas keliavo po Europą: Airiją, Prancūziją, Angliją, Vokietiją, rašė poemas, įvairias istorijas. Pragyvenimui pelnėsi kurį laiką dėstydamas anglų ir prancūzų kalbas, vėliau – dirbdamas įvairiausius atsitiktinius darbus.
1937 m. nuolatinai apsigyveno Paryžiuje ir pradėjo rašyti prancūzų kalba. Jo kūriniai panašiu metu pasirodydavo ir angliškai, ir prancūziškai.
Brandos amžius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, Beketas dalyvavo prancūzų pasipriešinimo judėjime, vos nepakliuvo į gestapininkų rankas, todėl ėmė slapstytis, o paskui pasitraukė į neokupuotą Prancūzijos dalį pietuose, kur dirbo ūkio darbus, rašė.
Po karo Beketas grįžo į išvaduotą Paryžių, kaip Airijos Raudonojo Kryžiaus savanoris dirbo karo ligoninėje Normandijoje.
Nuo 1946 m. prasidėjo kūrybingiausias laikotarpis. Beketas rašė apsakymus, esė, pjeses, kurias pats dažnai ir režisuodavo, taip pat sukūrė romanų trilogiją „Molojus“, „Malonas miršta“ ir „Neįvardijamasis“.
1952 m. Beketas paskelbė pjesę „Belaukiant Godo“, o 1953 m. Paryžiaus teatre įvykus premjerai, sulaukė pasaulinės šlovės. Pjesė įėjo į teatro istoriją kaip absurdo dramaturgijos šedevras.
Pokario dramų temos artimos egzistencializmui. Pagrindiniai kūrybos motyvai: žmogus gali įsakinėti kitam, žmogus gali aklai paklusti įsakymams.
Nuo 1956 m. Beketas rašė pjeses radijui.
1961 m. Vokietijoje, Bylefeldo mieste, pagal Beketo pjesę „Paskutinė Krepo juosta“ pastatyta opera.
1964 m. pagal Beketo scenarijų, jam pačiam dalyvaujant, JAV nufilmuota kino juosta Film (rež. Alanas Schneideris).
1969 m. gavo Nobelio literatūros premiją.
Beketas mirė Paryžiuje 1989 m. gruodžio 22 d. Palaidotas Monparnaso kapinėse.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Galina Čepinskienė. Beckett Samuel (Samjuelis Beketas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 764 psl.