Proskripcijos
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Proskripcijos (lot. proscriptio) – oficialus asmens paskelbimas valstybės priešu. Į proskripcijų sąrašus įtraukti asmenys paprastai yra ištremiami arba nužudomi, o jų turtas konfiskuojamas. Dažniausiai šis terminas naudojamas apibūdinti masiniams susidorojimams su politiniais priešais ir siejamas su revoliucijomis. Žinomiausios proskripcijos buvo būtent po perversmų: po Prancūzijos revoliucijos buvo masiškai žudomi rojalistai, po Chuano Perono pasitraukimo iš Argentinos buvo susidorojama su jo šalininkais. Tačiau dvi žymiausios ir pirmosios proskripcijos buvo senovės Romoje, iš kur ir kilo šis terminas.
Senovės Roma
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmasis oficialiai proskripcijų sąrašus 82 m. pr. m. e. sudarė valdžią užėmęs Lucijus Kornelijus Sula. Valstybės priešų sąrašai buvo atnešti į Romos forumą. Visiems žmonėms, kurių pavardės buvo tuose sąrašuose, buvo atimta Romos pilietybė ir turtas, jų nebesaugojo įstatymai, o juos užmušusiems skiriamas atlygis – galėdavo pasilikti dalį nužudytojo turto. Likęs atitekdavo valstybei (de facto – Sulai).
Atimtus turtus Sula naudojo pilietinio karo metu ištuštėjusio Romos iždo pripildymui, atsiskaitymui su kareiviais ir šalininkais. Beveik visi, įtraukti į sąrašus, buvo jo priešai ir Marijaus šalininkai.
Kitos proskripcijos buvo 43 m. pr. m. e. organizuotos antrojo triumvirato, labiausiai – Oktaviano ir Antonijaus. Jos taip pat naudotos susidoroti su politiniais priešais bei pripildyti iždą. Žinomiausi į šias proskripcijas įtraukti ir žuvę asmenys buvo Markas Tulijus Ciceronas ir jo jaunesnysis brolis, buvęs Cezario legatas Kvintas Tulijus Ciceronas.