Ursonas
| Erethizon dorsatum | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Ursonas (Erethizon dorsatum) | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
 Paplitimas |
Ursonas[1] (Erethizin dorsatum) – vienintelė rūšis ursoninių (Erethizontidae) šeimos graužikų ursonų (Erethizin) gentyje. Paplitusi Šiaurės Amerikoje: nuo Arkties vandenyno pakrančių Aliaskoje ir šiaurės vakarų Kanadoje iki šiaurės Meksikos.[2]
Tai antras pagal dydį graužikas Šiaurės Amerikoje, nusileidžiantis tik kanadiniam bebrui. Kūnas 60–90 cm ilgio, sveria 5–14 kg. Išsiskiria savo kresnu stotu ir dygliuotu kailiu. Šis yra tamsiai rudas arba juodas, dygliai gelsvi. Dyglių juosta driekiasi per nugarą nuo galvos iki uodegos. Ant nugaros apačios ir uodegos tęsiasi juodas dryžis. Šviesi dyglių spalva leidžia ursoną pastebėti naktiniams gyvūnams ir perspėja laikytis atokiau. Ant viso kūno turi ~30 tūkst. tokių dyglių, kurių kiekvienas – su mažais dantukais. Jei koks gyvūnas užpuola ursoną, dygliai susminga į užpuoliko kūną, o dantukai ant dyglių juos įspaudžia dar giliau. Susibadę ursono dygliais, užpuolikai neretai žūsta dėl žaizdų ir infekcijų. Ursonai prisitaikę prie labai didelių temperatūrų skirtumų, ir gali gyventi nuo arkties iki dykumų.[2]
Patelė kartą per metus atveda 1–2 jauniklius (juos nešioja 205–217 dienų). Juos prižiūri tik patelės.[2]
Ursonai gyvena įvairiose ekosistemose – tundroje, lapus metančių medžių miškuose, čiaparalėje. Kur daugiau maisto medžiagų ant žemės ir mažai galimų plėšrūnų, ursonai dažniai laikosi ant žemės, kitur – daugiau būna medžiuose. Ursonai gyvena daugiausia pavieniui, į didesnius būrius susitelkia tik žiemomis. Maitinasi įvairiu augaliniu maistu – medžių žieve ir brazdu, pumpurais, gilėmis, spygliais, ūgliais, sėklomis, riešutais, žoliniais augalais, uogienojais, obuoliais. Maitinasi daugiausia naktimis. Mėgsta druską.[2]
Nors ursonai gerai ginkluoti savo dygliais, juos sugeba sumedžioti pumos, kojotai, lūšys, vilkai, erniai ir kt. Dažniausiai užpuolikai sugeba apversti ursoną ant nugaros ir kąsti į neapsaugotą pilvą. Indėnai medžiodavo ursonus dėl mėsos, ir dyglių gamino papuošalus. Taip pat ursonai naikinami dėl to, kad apgraužia medžius (šie dažnai pradeda pūti, šakotis, nebetinkami medienai) bei įvairius daiktus, iš kurių gali gauti druskos (buitinę įrangą, automobilius, fanerą ir kt.).[2]
Vietiniai pavadinimai: angl. porcupine, pranc. porc-épic, ourson coquau, isp. ursón, puercoespín, nav. dahsání, atik. kakw, čipev. ts’l, inu. ᐃᓛᖁᑦᓯᖅ = ilaaqutsiq, inup. iḷḷaatqusiq, qiŋaġluk, šaj. heškovêstse.
-
Ursonas medyje
-
Ursono jauniklis
-
Druskos ieškantis ursonas
-
Ursono apgraužtas medis
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Žinduolių pavadinimų žodynas: lotynų, lietuvių, anglų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbomis / [rengė P. Bluzma (ats. red.), R. Mažeikytė, E. Mickevičius, J. Prūsaitė, K. Baranauskas, R. Baleišis]. – Vilnius : Ekologijos inst. l-kla, 2002
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Erethizon_dorsatum,ADW – Animal Diversity Web. University of Michigan, Museum of Zoology.
