Pereiti prie turinio

Victorine Meurent

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Victorine-Louise Meurent
Viktorina Mėran, 1865 m., fotografija iš albumo, priklausančio Eduarui Manė, (BNF, Prancūzija).
Gimė 1844 m. vasario 18 d.
Paryžius
Mirė 1927 m. kovo 17 d. (83 metai)
Kolombas
Veikla prancūzų dailininkė ir garsių impresionizmo paveikslų modelis
Vikiteka Victorine Meurent

Viktorina Luiza Mėran (pranc. Victorine Louise Meurent; 1844 m. vasario 18 d. – 1927 m. kovo 17 d.) – prancūzų dailininkė ir garsių impresionizmo paveikslų modelis. Nors šiandien ji geriau žinoma, kaip mylimiausia Eduaro Manė modelis, tačiau taip pat yra ir tapytoja, kuri reguliariai eksponavo savo darbus prestižiniame Paryžiaus salone. 1876 m. jos paveikslai salono žiuri buvo suskirstyti ekspozicijai, tuo tarpu E. Manė darbus toji pati komisija atmetė.

Gyvenimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Viktorina Mėran, „Palmių sekmadienis“, 1880 m., tai vienintelis išlikęs jos darbo pavyzdys (Musée Municipal d'Art et d'Histoire de Colombes) Paryžius.

Viktorina Mėran gimė Paryžiuje amatininkų šeimoje (jos tėvas liejo bronzą, o motina dirbo modiste). V. Mėran ėmėsi modelio darbo būdama šešiolikos metų Thomas Couture studijoje, be to, pati studijavo meną, ten esančioje moterų studijoje.[1] Pirmiausia, pozavo Eduarui Manė, 1862 m., kai šis tapė paveikslą „Gatvės dainininkė“. Šis tapytojas pirmą kartą atvaizdavo V. Mėran, kai išvydo ją gatvėje nešančią gitarą. Ji buvo ypač pastebima dėl miniatiūrinio ūgio, tad dažnai pravardžiuota La Crevette ('Neūžauga'),[2] ir dėl raudonų plaukų, kurie pavaizduoti labai ryškūs E. Manė paveikslo „Olimpija“ akvarelinėje kopijoje. Kadangi grojo gitara ir smuiku, duodavo šių muzikos instrumentų pamokas bei dainavo Café-chantant.

V. Mėran vardas išliks visiems laikams asociacijose su E. Manė šedevrais: „Pusryčiai ant žolės“ ir „Olimpija“, kuriuose ji vaizduojama nuoga. Tuo periodu ji taip pat pozavo dailininkui bei skulptoriui Edgarui Dega bei belgų tapytojui Alfred Stevens, kurie abu buvo geri E. Manė bičiuliai. Jos ryšiai su A. Stevens, sakoma, buvo ypač artimi.

E. Manė ir toliau naudojosi Viktorinos Mora, kaip modelio, paslaugomis iki pat 1870 m. pradžios, kai šioji pradėjo užsiiminėti tapyba ir jie vienas nuo kito atitolo, kadangi moteris piešė labiau akademinio stiliaus paveikslus, o Manė darbai, šiuo atveju, sudarė jiems opoziciją. Paskutinis E. Manė paveikslas, kuriame pasirodo V. Mėran yra „Saint-Lazare stotis“, dažnai įvardijamas, kaip „Geležinkelis“, nutapytas 1873 m. Paveikslas vertinamas, kaip geriausias pavyzdys, kur E. Manė pirmą kartą priartėjo prie moderno vaizduodamas subjektą.

„Viktorinos Mėran portretas“ Eduaras Manė, 1862 m. (42,9 × 43,7 cm) Musée des beaux-arts, Bostonas

Po trejų metų, V. Mėran pirmą kartą pristatė savo pačios darbus 1876 m. Salone ir žiuri sutikta teigiamai. Ironiška, E. Manė kūriniai tais pačiais metais, komisijos nutarimu atmesti. 1879 m. V. Mora įėjo į Académie des Beaux-Arts su paveikslu „Nurembergo buržua XVI amžiuje“; jis buvo pakabintas tame pačiame kambaryje, kaip ir E. Manė paveikslas. V. Mėran darbai taip pat priimti 1885 m. ir 1904 m. parodose. Iš viso ji pristatė savo kūrinius Salonui šešis kartus. Tuo pačiu nenustojo pozuoti, pavyzdžiui, 1880 m. dailininkui Norbert Goeneutte, kuris dabar geriau žinomas dėl savo graviūrų, bei Toulouse-Lautrec, kuris su ja susipažino per paveikslą „Olimpija“.

1903 m. V. Mėran, palaikyta organizacijos steigėjų, Charles Hermann-Leon bei Tony Robert-Fleury, priimta į Société des Artistes Français. 1906 m. ji paliko Paryžių ir persikėlė į Colombes priemiestį, kur iki gyvenimo galo nugyveno su moterimi vardu Marie Dufour. Eidama devintą dešimtį ji vis dar užsiėmė tapyba, kaip pažymi to meto gyventojų surašymas. V. Mėran mirė 1927 m. kovo 17 d. Po M. Dufour 1930 m. mirties namuose buvę daiktai likviduoti; XX a. pabaigoje, senieji kaimynai teigė, kad likę dailininkės namų daiktai, įskaitant ir smuiką bei jo futliarą, sudegė.

V. Mėran paveikslas „Le Jour des Rameaux“ arba „Palmių sekmadienis“ atrastas 2004 m. ir šiuo metu eksponuojamas Kolombo istorijos muziejuje.

Tarimas ir etimologija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jos pavardė tariama, kaip du skiemenys.[3] Eunice Lipton nurodo, kad šis žodis prancūziškai dažnai tariamas, kaip Meurant ar Meurend. Prancūzų kalboje daiktavardis, kuris baigiasi -ent, dažniausiai yra tariamas [ɑ̃]. Meurent. Visgi esama skirtingų tarimų vardams, kurie buvo populiarūs XIX a.

Pasak mokslininkų, šis vardas yra išvestinis žodis iš Morand, kuris pasiekė mus iš lotynų kalbos vardo Maurandus, kuris padaromas iš lotyniškojo daiktavardžio Maurus, reiškiančio mauras. Visgi nėra jokio ryšio su trečiojo asmens daugiskaitos žodžiu 'mirti' (meurent (t. y. 'jie miršta')), nors tarimas ir yra panašus. Jis niekada nėra tariamas, kaip veiksmažodis.

Populiarioje kultūroje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viktorinos Mėran gyvenimas įkvėpė du istorinius romanus, o jos charakteris atskirai šmėkščioja dar daugelyje kitų literatūrinių kūrinių. Airių rašytojas George Moore panaudojo V. Mėran asmenybę, pusiau išgalvotoje autobiografijoje „Memoirs of My Dead Life“ (1906 m.). Knygoje ji vaizduojama, kaip vidutinio amžiaus moteris, savo šlovės viršūnėje, turinti homoseksualinių ryšių su žymia kurtizane.

V. Mėran taip pat yra protagonistė dviejuose kūriniuose: „Mademoiselle Victorine: a Novel“ (2007 m.), autorė Debra Finerman, ir „A Woman With No Clothes On“ (2008 m.), autorė V R Main.

Ji pasirodo ir filme „Intimate Lives: The Women of Manet“, dar žinomame kaip, „Manet in Love“ (1998 m.), kur ją įkūnija Shelley Phillips, o pastaruoju metu Christopher Moore knygoje „Sacré Bleu“ (2012 m.).

E. Manė darbuose

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Eunice Lipton. Alias Olympia. ISBN 0-8014-8609-2.
  • V R Main. A Woman With No Clothes On. London: Delancey Press, 2008 ISBN 978-0-9539119-7-4.
  • A Biography of Victorine-Louise Meurent and Her Role in the Art of Édouard Manet. (Volumes I and II) by Seibert, Margaret Mary Armbrust ProQuest UMI #8625285.
  • Olympia: Paris in the age of Manet by Otto Friedrich.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Jimenez, Jill Berk (2001). Dictionary of Artist's Models. London: Routledge. p. 372.
  2. ↑ Ross King, The Judgement of Paris, p.37
  3. ↑ „Victorine Meurent pronunciation: How to pronounce Victorine Meurent in French“. Forvo.com. 2010-01-24. Nuoroda tikrinta 2012-07-16.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vikiteka: Victorine Meurent – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Victorine_Meurent&oldid=7104482"