Žmogaus anatomija

Leonardas da Vinčis – vienas nedaugelio viduramžiais besigilinusių į žmogaus kūno sandarą

Žmogaus anatomija – mokslas apie žmogaus kūno sandarą, formas, struktūras, šių struktūrų vystymąsi ir atliekamas funkcijas. Anatomija priklauso biologijos morfologinių mokslų šakai. Anatominės studijos gilinasi tiek į aprėpiamus, akiai matomus kūno požymius, kaip organai, jų sistemos, ir t. t., (kitaip vadinama topografinė, regioninė anatomija ar antropotomija), tiek į mikroskopines kūno funkcines daleles, pvz., individualias ląsteles ar audinius (į šią kategoriją patenka histologija ir citologija).

Istorija

Anatomijos mokslo šaknys siekia 1600 metų prieš Kristų, kuomet Egipte buvo pradėta gilintis į žmogaus kūną sudarančias dalis ir buvo atpažinta širdis su kraujagyslėmis, kepenys, blužnis, inkstai, šlapimo pūslė ir šlaplė. Tikslių visų jiems pažįstamų organų funkcijų egiptiečiai gerai nesuprato, nežinojo ką tiksliai atlieka inkstai ir laikė širdį organizmo pagrindu.

Jau vėliau, V–IV amžiuje prieš Kristų, anatomijos mokslas tapo panašus į tokį, koks yra dabar. Šį darbą pradėjo graikų fiziologas Hipokratas (gr. Ἱπποκράτης) (460–377 m. pr. m. e.). Hipokrato studijų dėka buvo suprasta raumenų-kaulų sistema, pradėtos geriau suprasti daugelio organų, pvz., inkstų, funkcijos.

Taip pat IV amžiuje prieš Kristų anatomines studijas plėtojo ir Aristotelis. Dėl išrastos skrodimo technikos buvo pirma kartą vienos nuo kitų atskirtos arterijos ir venos, geriau suprasti ryšiai tarp organų.

Žmonių lavonų skrodimas prasidėjo IV amžiaus prieš Kristų pabaigoje Aleksandrijoje. Šie tyrimai padėjo daug geriau nei anksčiau suprasti žmogaus kūno struktūrą.

Viduramžiais Europoje anatomijos mokslas buvo stipriai ribojimas bažnytinės veiklos, todėl labiausiai vystėsi Islamo šalyse.

Leonardas da Vinčis – vienas nedaugelio viduramžiais besigilinusių į žmogaus kūno sandarą Žmogaus anatomija – mokslas apie žmogaus kūno sandarą, formas, struktūras, šių struktūrų vystymąsi ir atliekamas funkcijas. Anatomija priklauso biologijos morfologinių mokslų šakai. Anatominės studijos gilinasi tiek į aprėpiamus, akiai matomus kūno požymius, kaip organai, jų sistemos, ir t. t., (kitaip vadinama topografinė, regioninė anatomija ar antropotomija), tiek į mikroskopines kūno funkcines daleles, pvz., individualias ląsteles ar audinius (į šią kategoriją patenka histologija ir citologija).

Pagrindinės kūno sritys

Pagrindinės kūno sritys:

Krūtinės ląsta

Krūtinės ląstą formuoja šonkauliai, krūtinkaulis ir stuburas. Organus nuo trynimosi vienas į kitą apsaugo krūtinplėvė (plaučius ir šonkaulius) ir širdiplėvė (širdį ir plaučius).

Pagrindiniai krūtinės ląstoje vykstantys procesai – įkvėpimas/iškvėpimas, širdies plakimas.

Organai ir dariniai: plaučiai, bronchai, širdis, krūtinplėvė (pleura), širdiplėvė (perikardas), stemplė.

Pilvo ertmė

Pilvaplėvė saugo pilvo organus nuo trynimosi vienas į kitą ir į pilvo sienas, be to, padeda tvarkingai išsidėstyti ir laikytis žarnoms.

Pagrindiniai pilvo ertmėje atliekami procesai – virškinimas, šlapimo formavimas. Pilve esančios liaukos (kasa, kepenys, antinksčiai) atlieka ir daugiau specializuotų funkcijų. Diafragma svarbi kvėpavimo procesui.

Organai ir dariniai: pilvaplėvė, skrandis, blužnis, plonoji žarna (įskaitant dvylikapirštę žarną), kasa, kepenys, storoji žarna (įskaitant akląją, gaubtinę žarnas ir apendiksą), kepenų vartų vena, inkstai ir antinksčiai, viršutinė tuščioji vena, pilvo limfagyslės, diafragma.

Gakta ir tarpvietė

Gaktos srityje esančią dubens ertmę ir lytinius organus apsaugo dubens kaulai. Dėl skirtingų organų šie kaulai nevienodi moterų ir vyrų organizmuose. Vyrų dubenkauliai dažniausiai siauresni ir ilgesni, tuo tarpu moterų – platesni.

Šioje srityje esantys organai daugiausia susiję su dauginimusi ir šalinimu.

Organai ir dariniai: tiesioji žarna, vyrų ir moterų vidiniai ir išoriniai lytiniai organai, šlapimtakiai, šlapimo pūslė, šlaplė.

Galva ir kaklas

Galva apsaugo vieną svarbiausių žmogaus organų – smegenis, be to, kai kurias visų organizmo funkcijų reguliavimui reikalingas liaukas. Tai vykdo kaukolės kaulai – būdami itin tvirti ir glaudžiai suaugę jie patikimai apsaugo galvoje esančius darinius.

Galva – ne tik suvokimo, bet ir jutimų sritis. Galvos veido dalyje yra svarbūs jutiminiai organai kaip akis ir ausis.

Kaklas – svarbi lanksti jungtis tarp galvos ir kūno. Be to, kaklinėje srityje yra labai svarbūs virškinimui ir kvėpavimui vamzdeliai – stemplė ir trachėja, bei kiti dariniai reikalingi šioms funkcijoms atlikti.

Organai ir dariniai:

galva: smegenys, hipofizė, veido dalys (akys, ausys, nosis ir t. t.), nosiaryklė ir kt.;
kaklas: stemplė, trachėja, gerklos ir susiję dariniai, kaklinės srities stuburo slanksteliai.

Nugara

Nugaros srityje esantys dariniai susiję su laikysena ir judėjimu, kitokių specializacijų organai nugaros sričiai nėra priskiriami.

Stuburas svarbus ne tik dėl laikysenos palaikymo ir judėjimo funkcijos. Šiame darinyje apsaugoma labai svarbi jutimų priėmimo zona – nugaros smegenys.

Organai ir dariniai: stuburas, slanksteliai, nugaros raumenys, nugaros smegenys.

Galūnės

Plačiau apie galūnių kaulus skaitykite – viršutinės galūnės ir apatinės galūnės.

Žmogaus galūnes sudaro galūnių kaulai ir raumenys. Pagrindinė šių kūno dalių funkcija – judėjimas.

Kiekvieną viršutinę galūnę sudaro dalis pečių lanko, žastas, dilbis ir plaštaka, susidedanti iš riešo, delno ir pirštų. Viršutines galūnes sudaro 64 kaulai (kiekviena po 32 kaulus).

Apatinės galūnės susideda iš šlaunies, blauzdos ir pėdos, kurią sudaro čiurna, padas ir pirštai. Apatines galūnes sudaro 62 kaulai (kiekviena po 31 kaulą).

Organizmo sandara

Organai ir jų sudaromos sistemos – pagrindinės žmogaus organizmo sudedamosios dalys, į kurias laipsniškai gilinantis aprėpiamos kone visos žmogaus anatomijos studijų sritys. Žmogaus organizmo sandara hierarchiškai skirtoma taip:

organų sistemos
organai
audiniai
ląstelės ir jų dalys

Organų sistemos

Organų sistemos – stambiausias apčiuopiamas organizmo sudedamasis vienetas. Organų sistemas sudaro organai ir audiniai. Visos šios sistemos prisitaikiusios atlikti specifines, organizmui būtinas funkcijas (pvz., visi šlapimo šalinimo sistemos organai (žr. lentelę) atsakingi už šlapimo surinkimą ir šalinimą), tačiau kai kurie organai ir audiniai dažnai veikia daugiau nei vienos organų sistemos veikloje (pvz., kasa – tiek virškinimo, tiek endokrininis organas).

Kūno ašys

Žmogaus kūne galima pravesti 3 ašis: stačioji – eina iš viršaus į žemyn. skersinė – iš kairės į dešinę, arba iš dešinės į kairę. strėlinė – eina kaip strėlė, iš priekio į nugarą.

Plokštumos – vidurinė arba medialinė plokštuma atskiria dvi žmogaus puses. Horizontalioji – į dvi puses dalina žmogaus kūną į viršutinę ir apatinę dalis. Frontalioji – dalija į priekinę ir užpakalinę puses.

Pagrindinės žmogaus organų sistemos:

Sistema	Dalys	Funkcija
Kraujotakos sistema	Širdis, kraujagyslės, kraujas	Kraujo varinėjimas po organizmą; organizmo ląstelių aprūpinimas deguonimi ir maisto medžiagomis, metabolizmo produktų pašalinimas iš audinių
Virškinimo sistema	Burnos ertmė, seilių liaukos, stemplė, skrandis, plonoji žarna, storoji žarna (įskaitant gaubtinę, akląją ir tiesiąją žarnas), kepenys, kasa, tulžies pūslė	Suvartotų maisto produktų vertimas organizmui prieinamais junginiais, jų perdavimas į kraują; kai kurių hormonų išskyrimas
Endokrininė sistema	Endokrininės liaukos: hipofizė, antinksčiai, kasa, skydliaukė, užkrūčio (čiobrelinė) liauka, sėklidės ir kiaušidės (lytinės liaukos)	Hormoninis daugelio organizmų funkcijų reguliavimas
Imuninė sistema	Kraujas, blužnis, užkrūčio (čiobrelinė) liauka, limfmazgiai	Organizmo apsauga nuo svetimkūnių, patekusių į audinius
Limfinė sistema	Limfagyslės, limfmazgiai, blužnis	Audinių skysčio pertekliaus grąžinimas atgal į kraujotaką, audinių skysčio apvalymas nuo patekusių į jį svetimkūnių
Raumenų sistema	Raumenys, sausgyslės	Judėjimas
Nervų sistema	Nugaros ir galvos smegenys, nervai, jutimo receptoriai	Signalų iš aplinkos priėmimas, informacijos integravimas, sprendimo priėmimas, organizmų funkcijų reguliavimas (kartu su endokrinine sistema)
Dauginimosi sistema	Moteriški organai: kiaušidės, kiaušintakiai, gimda, makštis; vyriški organai: sėklidės, sėkliniai latakai, varpa	Gametų produkcija, dauginimasis, kai kurių hormonų gamyba
Kvėpavimo sistema	Nosies ertmė, trachėja, plaučiai	Organizmo aprūpinimas deguonimi ir anglies dioksido pašalinimas
Šlapimo organų sistema	Inkstai, šlapimtakiai, šlapimo pūslė, šlaplė	Vandens ir druskų pertekliaus kartu su žalingais metabolizmo produktais pašalinimas iš organizmo
Griaučių sistema	Kaulai, kremzlės, sąnariai	Kūno forma, tvirtumas, judėjimas
Dengiamoji sistema (oda ir jos dariniai)	Oda, plaukai, nagai	Kitų organų sistemų apsaugojimas nuo išorinių aplinkos veiksnių (patogenų, chemikalų), temperatūros, vandens pusiausvyros reguliavimas

Organai

Organai sudaryti iš audinių, pritaikytų atlikti vienokią ar kitokią specializuotą funkciją. Daugelis audinių tipų dalyvauja daugiau nei vieno organo veikloje. Skirtingose sistemose to paties audinio ląstelės gali skirtis, nes jis vienaip ar kitaip prisitaiko prie specifinio organo veiklos.

Organai žmogaus organizme dažniausiai dirba grupėmis ir sudaro sistemas. Tačiau kai kurie pagrindinių žmogaus organų yra būtini ir juos praradus organizmas iš karto arba netrukus nustotų funkcionuoti.

Pagrindiniai žmogaus organai:

Smegenys – mąstymas, jutimai
Širdis – kraujo varinėjimas po organizmą
Oda – apsauga nuo patogenų ir cheminių medžiagų, temperatūros, vandens pusiausvyros reguliavimas
Plaučiai – kvėpavimas
Inkstai – šlapimo surinkimas, hidroreguliacija, druskų pusiausvyros palaikymas
Kasa – virškinimo fermentų išskyrimas, gliukozės kiekio kraujyje reguliavimas
Kepenys – gliukozės kiekio reguliavimas, kenksmingų medžiagų skaidymas
Skrandis – virškinimas, maisto sandėlis
Žarnos – virškinimas, išmatų formavimas
Kaulai – judėjimas, atrama
Kraujagyslės – kraujo takas po visą organizmą. Randamos kelių tipų kraujagyslės: arterijos (įskaitant didžiausią žmogaus organizmo arteriją – aorta; gabena kraują iš širdies), arteriolės (plonesnės už arterijas), kapiliarai (ploniausios kraujagyslės besikeičiančios medžiagomis su audinių skysčiu taip aprūpindamos ląsteles reikalingomis medžiagomis ir išnešdamos šalinimo produktus), venulės (tarpinės kraujagyslės tarp kapiliarų ir venų), venos (plačiausios žmogaus organizmo kraujagyslės; gabena kraują į širdį). Viena nuo kitos visos kraujagyslės skiriasi ir skirtingų audinių sluoksniais, be to, venos vienintelės turi vožtuvėlius.
Limfagyslės – panašus į kraujagysles dariniai, surenkantys audinių skysčio perteklių, apvalantys jį nuo svetimkūnių ir grąžinantys atgal į kraują. Limfagyslės turi savybę pačios susitraukinėti taip varinėdamos savo turinį; užsibaigia aklinais galais, vadinamais limfmazgiais; su kraujagyslėmis susijungia ties paraktinėmis venomis.

Akis – regėjimo organas. Nervinio audinio pagalba perduota priimamus signalus į smegenis.
Ausis – klausos, pusiausvyros organas. Sudaryta iš išorinės, vidurinės ir vidinės dalių. Perduota priimamus signalus į smegenis.
Nosis – dar vienas jutimo organas, atsakingas už uoslę, be to, svarbus kvėpavimo procese. Praeinantis pro nosies ertmę oras sušildomas, kad nepažeistų vidinių kvėpavimo organų. Be to, oras apvalomas nuo svetimkūnių, kurie prilimpa prie nosies ertmėje esančių ląstelių išskiriamų gleivių.
Lūpos – išskirtinis žinduolių požymis, palengvinantis krūties žindimo procesą. Be to, lūpos svarbi temperatūros jutimo vieta.
Lytiniai organai – dauginimasis

Pagrindiniai žmogaus organai
Smegenys
Širdis ir plaučiai
Odos sluoksniai
Inkstai ir inkstų kraujotakos kraujagyslės
Dalis pilvo ertmės organų: skrandis, dalis kepenų, tulžies pūslė, blužnis
Kepenų fragmentas ir kepenų venos
Žarnynas
Skrandis
Kasa ir dvylikapirštė žarna
Akis
Kraujagyslės
Nervai (pažymėti geltonai)

Audiniai

Audinys – panašios sandaros ir funkcijų ląstelių rinkinys. Yra keturios pagrindinės žmogaus audinių grupės:

Epitelinis audinys – uždengia ar iškloja įvairius kūno paviršius (pvz., žarnas, inkstų kanalėlius), kai kurios ląstelės geba sekretuoti įvairius skysčius (pvz., skrandžio sultis sudarančias gleives ir HCl)
Jungiamasis audinys – sujungia skirtingas kūno dalis, aprūpina jas reikalingomis medžiagomis. Pavyzdžiai: kraujas, kaulinis, kremzlinis, riebalinis audinys.
Raumeninis audinys – specializuotas atlikti susitraukimo funkcijai, kuri leidžia organizmui judėti. Daugelis žmogaus skeleto raumenų – skersaruožiai skeleto raumenys – padeda sąmoningai judinti kūno dalis. Tuo tarpu skersaruožis širdies raumuo ir lygieji raumenys veikia automiškai (be sąmoningos kontrolės). Širdies raumens susitraukimo pagalba po kūną varinėjamas kraujas. Lygieji raumenys atsakingi už žarnų peristaltiką, kraujagyslių siaurėjimą ir išsiplėtimą, jų randama skrandžio, šlapimo pūslės sienelėse ir kitur.
Nervinis audinys – pritaikytas generuoti ir perduoti elektrinius impulsus taip reguliuodamas daugelį kūno funkcijų. Nervai yra išsiraizgę po visą organizmą; šio audinio sudaromosios ląstelės – neuronai – ilgiausios žmogaus organizme. Smegenys – nervinio audinio pavyzdys.

Ląstelė

Plačiau apie ląstelės anatomiją skaitykite – Citologija.

Ląstelė – smulkiausias anatominis organizmo vienetas. Ląstelės buriasi į audinius, sudaro specializuotas struktūras. Savo sandara ląstelės viena nuo kitos labai skiriasi, nes yra įvairiai prisitaikiusios atlikti daugybę skirtingų funkcijų.

Taip pat skaitykite

Vikiteka: Žmogaus anatomija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šaltiniai

Gosling (2002). Human Anatomy (5th ed.)
Valerie C. Scanlon, Tina Sanders (2007). Essentials of Anatomy and Physiology (5th ed.). F. A. Davis Company, Philadelphia

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Vikižodynas