Antoine Meillet
| Antuanas Mejė | |
|---|---|
| |
| Antuanas Mejė | |
| Gimimo vardas | Antoine Meillet |
| Gimė | 1866 m. lapkričio 11 d. Mulinas, Aljė, Prancūzija |
| Mirė | 1936 m. rugsėjo 21 d. (69 metai) Šatomejanas, Šeras, Prancūzija |
| Palaidotas (-a) | Mulino kapinės |
| Tautybė | prancūzas |
| Veikla | kalbininkas |
| Sritis | lyginamoji kalbotyra, indoeuropeistika |
| Organizacijos | Prancūzijos kolegija |
| Pareigos | profesorius |
| Išsilavinimas | mokslų daktaras |
| Alma mater | Sorbonos universitetas |
Antuanas Mejė (Antoine Meillet; g. 1866 m. lapkričio 11 d. – m. 1936 m. rugsėjo 21 d.) – Prancūzijos kalbininkas, indoeuropeistas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė Muline, vidurio Prancūzijoje. Studijavo Aukštųjų studijų mokykloje Paryžiuje, pas žymų kalbininką Ferdinandą de Sosiūrą. 1899 m. baigęs studijas dėstė Prancūzijos kolegijoje (Collège de France), keletą kartų skaitė lietuvių kalbos kursą. 1902–1906 m. Rytų kalbų mokykloje dėstė armėnų kalbą. 1906 m. tapo profesoriumi. 1924 m. tapo Prancūzijos instituto Įrašų ir grožinės literatūros asociacijos nariu, 1909 m. Peterburgo Mokslų Akademijos užsienio nariu.
Studijų tikslais 3 kartus lankėsi Lietuvoje. 1922 m. skaitė paskaitą Lietuvos universitete ir paskaitų ciklą Latvijos universitete. Buvo susitikęs su Kazimieru Būga, Jonu Jablonskiu. Paskatino tirti lietuvių kalbą savo mokinį Roberą Gautijo.[1]
Veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Antuanas Mejė plėtojo lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą, gausiai rėmėsi lietuvių bei kitų baltų kalbų, taip pat slavų, armėnų kalbų faktais. Paskelbė straipsnių apie baltų kalbų istorinę gramatiką ir etimologiją, recenzavo lituanistikos veikalų. Nepalaikė baltų-slavų kalbų hipotezės, pasak Mejė, panašumas atsiradęs dėl jų kilmės iš beveik identiškų indoeuropiečių dialektų ir lygiagrečios raidos.
1921 m. su kolegomis Antuanas Mejė pradėjo leisti žurnalą apie slavų kalbotyrą Revue des études slaves. Buvo tarptautinių dirbtinių kalbų šalininkas, buvo asociacijos pristačiusios interlingua kalbą, konsultantas.[2]
Antuanui Mejė priskiriamas posakis, kad norintis išgirsti, kaip skambėjo indoeuropiečių prokalbė, turįs pasiklausyti, kaip kalba lietuvių valstietis.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lyginamoji klasikinės armėnų kalbos gramatika (Esquisse d’une grammaire comparée de l’arménien classique, 1903)
- Indoeuropiečių kalbų lyginamojo tyrimo įvadas (Introduction à l’étude comparative des langues indo-européennes, 1903)
- Indoeuropiečių dialektai (Les Dialectes indoeuropéens, 1908)
- Senovės armėnų elementorius (Altarmenisches Elementarbuch, 1913)
- Bendrieji germanų kalbų bruožai (Caractères généraux des langues germaniques, 1917)
- Graikiškųjų metrų indoeuropietiškoji kilmė (Les origines indo-européennes des mètres grecs, 1923)
- Pasaulio kalbos (Les langues du monde, atlasas, su Marcel Cohen, 1924)
- Bendroji slavų kalba (Le Slave commun, 1924),
- Lyginamasis metodas istorinėje kalbotyroje (La Méthode comparative en linguistique historique 1925, lietuviškai išversta 1956 m.)
- Lotynų kalbos istorijos santrauka (Esquisse d’une histoire de la langue latine, 1928)
- Lotynų kalbos etimologinis žodynas (Dictionnaire étymologique de la langue latine, 1932)
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- A. Salys „Prof. A. Meillet ir jo santykiai su Lietuva“, Naujoji Romuva, 1936, nr. 36.
- A. Sabaliauskas „Antuanas Mejė“, Ženklas ir prasmė, Vilnius, 1986.
- J. Vendryes „Antoine Meillet“, Portraits of Linguists, v. 2, Bloomington–London, 1967.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Algirdas Sabaliauskas. Antoine Meillet. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009
- ↑ Esterhill, Frank (2000), Interlingua Institute: A History, New York: Interlingua Institute.