Altajaus kalnai
| Altajaus kalnai | |
|---|---|
| |
| Šalis | Rusija, Mongolija, Kinija, Kazachstanas |
| Aukščiausi kalnai | Beluchos kalnas |
| Kalnagūbriai | Mongolijos Altajus, Gobio Altajus, Rusijos Altajus |
| Upių ištakos | Katūnė, Buchtarma, Bija, Čuja |
| Ežerai | Teleckojės ežeras |
| Uolienos | |
| Plotas | 741 tūkst. km² |
Altajaus kalnai, Altajus (rus. Алтайские горы, mong. Алтайн нуруу – „Aukso kalnai“, kin. 阿尔泰山脉) – kalnynas Centrinėje Azijoje, Rusijos, Kazachstano, Mongolijos ir Kinijos teritorijose. Grandinės ilgis virš 2000 km. Sistemą sudaro smarkiai apirę kalnai, sudarantys Obės, Irtyšiaus, Jenisėjaus ir Centrinės Azijos upių vandenskyrą. Aukščiausia vieta – Beluchos kalnas (4506 m). Altajaus kalnų sistema dalinama į tris dalis: Altajų (buvusį Tarybinį Altajų, Šiaurinį Altajų), Mongolijos Altajų ir Gobio Altajų. Pagal geologinę sandarą Altajaus kalnai skirstomi į kaledoninėje kalnodaroje susidariusį Kalnų Altajų ir hercininėje kalnodaroje susidariusį Rūdinį Altajų.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kalnai sudaryti iš nuosėdinių, metamorfinių ir magminių uolienų. Kalnuose randama geležies rūda, gyvsidabris, brangieji ir spalvotieji metalai. Yra terminių šaltinių (Abakano, Belokurichos, Rachmonovo, Džumalino). Rytuose ir pietuose vyrauja aukštikalnių kalnagūbriai (Katūnės, Šiaurės ir Pietų Čujos ir kt.), šiaurėje ir vakaruose – vidutinkalnių kalnagūbriai (Ubos, Čergino, Baščelako) ir masyvai su nuolaidžiais šlaitais. Būdingos didelės tarpukalnių dubumos (Čujos, Kurajaus ir kt.).
Klimatas žemyninis. Žiema šalta ir ilga. Vidutinės sausio mėnesio temperatūros nuo -15° iki -28 °C priekalnėse, iki -32 °C duburiuose (dažnos temperatūrų inversijos). Vasara trumpa ir vėsi. Priekalnėse liepą būdinga 19-22 °C temperatūra, aukštikalnėse 14-16 °C. Vakariniuose ir šiaurės rytiniuose šlaituose, kuriuos pasiekia drėgnos oro masės, iškrenta iki 1200 mm kritulių per metus, tuo tarpu pietuose – vos iki 200 mm. Charakteringos kalnų audros (fenai). Altajuje žinoma ~1500 ledynų (bendras jų plotas 900 km²).
Altajaus kalnai drenuojami tankiu kalnų upių tinklu. Svarbiausios upės: Katūnė, Buchtarma, Bija, Čuja. Yra virš 3500 ežerų. Daug nedidelių ežerėlių, susidariusių karose. Didžiausi ežerai – Markakolis ir Teleckojės ežeras.
Altajuje yra ryškios vertikaliojo zoniškumo juostos. Šiaurinėse ir vakarinėse priekalnėse, 400–700 m aukštyje – įvairiažolės pievinės stepės, iki 1200–1500 m aukščio – retosios stepės. Tarp kalnų miškų (2000–2200 m), užimančių 2/3 teritorijos būdingi maumedžių miškai. Šiaurėje tamsūs spygliuočių (daugiausia kedrų) miškai. Būdingos aukštažolės aukštikalnių pievos, su stepių intarpais. Aukštikalnių zonoje (1800–2400 m) subalpiniai krūmynai kaitaliojasi su žemomis alpinėmis pievomis. Rytiniuose ir šiaurės rytiniuose rajonuose – kalnų tundros. Aukščiau uolos, akmenynai, sniegynai ir ledynai[1].
Pačios įspūdingiausios Altajaus kalnų vietos (Beluchos k., Teleckojės ež., Ukoko plynaukštė, Altajaus draustinis – viso plotas 16175 km²) įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Altajaus kalnuose žmonės gyveno jau prieš 40 tūkst. metų. Denisovo urve rasti priešistorinio Denisovo žmogaus palaikai. Bronzos amžiuje čia suklestėjo raitų klajoklių kultūros, vėliau davusios pagrindą tiurkų tautoms.
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 22-23
