Diadochai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Diadochų karalystės

  Ptolemėjaus karalystė

  Kasandro karalystė

  Lisimacho karalystė

  Seleuko karalystė

  Epyras

Kitos valstybės

  Kartagina

  Roma

  Graikų kolonijos

Diadochai (gr. Διάδοχοι,diadochoi, „įpėdiniai“) – Aleksandro Makedoniečio karvedžiai, po jo mirties 323 m. pr. m. e. kariavę Diadochų karuose ir pasidalinę imperiją į savarankiškas valdas. Tai helenizmo, Graikijos istorijos laikotarpio, kai kitos tautos perėmė graikų kalbą, kultūrą ir religijos bruožus, pradžia. Jie taip pat vadinami epigonais (gr. Επίγονοι, Epigonoi „palikuonys“).

Aleksandro mirtis

Babilono padalinimas 323 m. pr. m. e.

Kai Aleksandras Makedonietis mirė 323 m. pr. m. e. birželio 10 d., jis paliko milžinišką imperiją, sudarytą iš atskirų teritorijų. Imperija tęsėsi nuo Aleksandro tėvynės Makedonijos ir graikų miestų-valstybių, kuriuos pavergė jis ir jo tėvas, iki Baktrijos rytuose. Imperijai taip pat priklausė Anatolija, Levantas, Persija, Egiptas, Babilonija.

Po netikėtos Aleksandro mirties tarp jo generolų kilo ginčas kas turėtų tapti įpėdiniu. Meleagras ir pėstininkai rėmė Aleksandro pusiau brolį Arhidėjų, o Perdikas, kavalerijos svarbiausias vadas siūlė laukti, kol gims Aleksandro ir Roksanos vaikas. Buvo pasiektas kompromisas: Arhidėjus turėjo tapti karaliumi (Pilypu III) ir valdyti drauge su Roksanos vaiku, tikintis, kad tai bus berniukas (ir buvo – Aleksandras IV Makedonietis). Perdikas turėjo tapti visos imperijos regentu, o Meleagras – jo leitenantu. Tačiau greitai Perdikas nužudė Meleagrą ir kitus pėstininkų vadus ir tapo absoliučiu valdovu.

Kiti kavalerijos generolai, parėmę Perdiką buvo apdovanoti Babilono dalybose ir tapo įvairių imperijos dalių satrapais. Ptolemėjus gavo Egiptą, Laomedonas gavo Siriją ir Finikiją, Filotas pasiėmė Kilikiją, Peitonas – Mediją, Antigonas – Frygiją, Likiją ir Pamfiliją, Asandras – Kariją, Menandras – Lidiją, Lisimachas – Trakiją, Leonatui teko Helespontinė Frygija, o Neoptolemui – Armėnija. Makedoniją ir Graikiją drauge valdė Antipatras ir Krateras, Aleksandro gabiausias leitenantas, o Aleksandro sekretorius Eumenas gavo Kapadokiją ir Paflagoniją.

Rytuose Perdikas paliko Aleksandro paskyrimus: Taksilis ir Poras valdė Indijos karalystes, Alekasndro uošvis Oksiartas valdė Gandarą, Sibirtijus – Arachosiją ir Gedrosiją, Stasanoras valdė Ariją ir Drangianą, Pilipas – Baktriją ir Sogdianą, Fratafernas – Partiją ir Hirkaniją, Peucestas – Persį, Tleponemas buvo atsakingas už Karmaniją, Atropatas – šiaurinę Mediją, Archonas iš Pelos gavo Babiloniją, Arcesilas – šiaurinę Mesopotamiją.

Maištas Graikijoje 323–322 m. pr. m. e

Žinia apie Aleksandro mirtį Graikijoje sukėlė maištą, vadinamą Lamijos karu. Atėnai ir kiti miestai susivienijo ir apgulė Antipatrą Lamijos tvirtovėje. Jį išvadavo Leonato, žuvusio vaduojant, pajėgos, bet karas nesibaigė iki Kratero atvykimo su laivynu ir Atėnų pralaimėjimo Kratono mūšyje 322 m. pr. m. e. rugsėjo 5 d. Po to graikai gan ilgai nesipriešino makedoniečių dominavimui. Tuo metu Peitonas numalšino graikų emigrantų maištą rytinėje imperijos dalyje, o Perdikas ir Eumenas sutramdė Kapadokiją.

Diadochų karai (322–301 m. pr. m. e.)

Pirmasis Diadochų karas 322–320 m. pr. m. e.

Perdiko ir Kleopatros Makedonietės, Aleksandro sesers, vedybos sukėlė bendrą Antipatro, Kratero, Antigono ir Ptolemėjaus maištą. Karo veiksmus iš tiesų pradėjo Ptolemėjas, pavogęs Aleksandro kūną ir nugabenęs į Egiptą. Nors Eumenas nugalėjo sukilėlius Mažojoje Azijoje, mūšyje, kuriame žuvo Krateras, visa tai buvo veltui, nes Perdiką nužudė jo paties generolai Peitonas, Seleukas ir Antigenas įsiveržus į Egiptą.

Ptolemėjus susitarė su Perdiko žudikais, vietoj jo padarydamas Peitoną ir Arhidėjų regentais, bet greitai jie su Antipatru sudarė Triparadiso sutartį. Antipatras tapo imperijos regentu, o abu karaliai persikėlė į Makedoniją. Antigonas toliau valdė Frygiją, Likiją, Pamfiliją ir dar prisidėjo Likaonija. Ptolemėjus išsaugojo Egiptą, Lisimachas – Trakiją, o trys Perdiko žudikai (Seleukas, Peitonas, Antigenas) gavo Babiloniją, Mediją ir Susianą. Arhidėjus, buvęs regentas, gavo Helespontinę Frygiją. Antigonui buvo patikėta užduotis atsikratyti buvusiu Perdiko rėmėju Eumenu. Antipatras valdė visą europinę imperijos dalį, o Antigonas, didžiausios armijos į rytus nuo Helesponto vadas, turėjo panašias pozicijas Azijoje.

Antrasis Diadochų karas 319–315 m. pr. m. e.

Po Antipatro mirties 319 m. pr. m. e. karas atsinaujino. Aplenkęs savo sūnų Kasandrą, Antipatras paskelbė Poliperchoną imperijos regentu. Makedonijoje ir Graikijoje kilo pilietinis karas tarp Poliperchono ir Kasandro, kurį rėmė Antigonas ir Ptolemėjus. Poliperchonas tapo Eumeno Azijoje sąjungininku, bet Kasandras jį išvijo iš Makedonijos ir jisai pabėgo į Epyrą su vaiku Aleksandru IV ir jo motina Roksana. Epyre Poliperchonas suvienijo jėgas su Olimpija, Aleksandro motina, ir drauge jie įsiveržė į Makedoniją. Juos pasitiko Arhidėjo ir jo žmonos Euridikės vadovaujama armija, kuri perėjo į priešo pusę, o karalius ir Euridikė atsidūrė Olimpijos nelaisvėje ir buvo nužudyti 317 m. pr. m. e. Tačiau po to įvykiai pasisuko kita linkme: Kasandras laimėjo, pagavo ir nužudė Olimpiją, atgavo Makedonijos, mažojo Aleksandro IV ir jo motinos kontrolę.

Tuo tarpu Antigono pajėgos palaipsniui stūmė Eumeną į rytus. Po didelių Paraitacenė (317 m. pr. m. e.) ir Gabienės (316 m. pr. m. e.) mūšių Eumeną išdavė ir nužudė jo paties kariai 315 m. pr. m. e., o Antigonas tapo vieninteliu azijinės imperijos dalies valdovu.

Trečiasis Diadochų karas 314–311 m. pr. m. e.

Ptolemėjaus, Seleuko, Lisimacho ir Kasandro karalystės 311 m. pr. m. e.

Šiame kare Antigonas, tapęs netoleruojamai galingas, kovojo su Ptolemėjumi, Lisimachu ir Kasandru. Antigonas įsiveržė į Ptolemėjaus valdomą Siriją ir ilgiau nei metus apgulė Tyrą. Antigonas tapo Poliperchono, kuris vis dar valdė dalį Peloponeso, sąjungininku ir pasiūlė graikams laisvę, kad jie pereitų į jo pusę. Nors Kasandras linko sudaryti taiką su Antigonu, karas Azijoje pasisuko ne vienaakio generolo naudai, kai Ptolemėjus įsiveržė į Siriją (ir nugalėjo Antigono sūnų Demetrijų Gazos mūšyje 312 m. pr. m. e.), o Seleukas užėmė Babiloną, kelią į rytines imperijos provincijas. Nors Antigonas sudarė taikos sutartį su Lisimachu, Kasandru ir Ptolemėjumi, jis tęsė karą su Seleuku, tikėdamas atgauti prarastas rytines žemes. Nors jam pavyko apgulti Babiloną 309 m. pr. m. e., Antigonas galiausiai buvo nugalėtas ir turėjo atsitraukti.

Maždaug tuo metu Kasandras nužudė Aleksandrą IV ir jo motiną Roksaną, nutraukdamas Argeadų dinastiją, kuri valdė Makedoniją kelis šimtmečius. Tuo tarpu įvairūs generolai vis dar pripažino Aleksandrą karaliumi, nes Kasandras viešai nepranešė apie jo mirtį.

Ketvirtasis Diadochų karas 308–301 m. pr. m. e.

Diadochų valstybės 303 m. pr. m. e.

Ptolemėjus plėtė savo įtaką Egėjo jūroje ir Kipre, o Seleukas keliavo po rytines imperijos sritis sutvirtindamas savo valdžią. Antigonas atnaujino karą pasiuntęs savo sūnų Demetrijų atgauti Graikijos kontrolę. 307 m. pr. m. e. jis užėmė Atėnus, išvijęs Demetrijų iš Falerono, Kasandro valdytoją, ir paskelbė miestą laisvu. Po to Demetrijus nukreipė dėmesį į Ptolemėjų, įsiveržė į Kiprą ir nugalėjo jo laivyną Salamio mūšyje.

306 m. pr. m. e. Antigonas įsiveržė į Egiptą, bet dėl audrų Demetrijaus laivynas negalėjo tiekti atsargas ir Antigonui teko atsitraukti. Nusilpus Kasandrui ir Ptolemėjui, o Seleukui užsiėmus rytais, Antigonas ir Demetrijus nukreipė dėmesį į Rodą, kurį Demetrijus apgulė 305 m. pr. m. e. Rodui karius tiekė Lisimachas, Ptolemėjus ir Kasandras. Galiausiai rodiečiai susitarė su Demetrijumi: jie rems Antigoną ir Demetrijų kovoje su visais priešais, išskyrus Ptolemėjų. Ptolemėjus pasiėmė Soter („Išgelbėtojas“) titulą už Rodo išgelbėjimą, bet galiausiai buvo Demetrijaus pergalė, nes jis vėl galėjo pulti Kasandrą Graikijoje. Demetrijus sugrįžo į Graikiją, nugalėjo Kasandrą, sukūrė naują graikų lygą kovai su visais priešais (ir ypač Kasandru) ir tapo jos generolu.

Prastėjant padėčiai Kasandras paprašė taikos, bet Antigonas nesutiko ir Demetrijus įsiveržė į Tesaliją, kur Kasandras ir Demetrijus dalyvavo keliuose susirėmimuose. Kasandras paprašė sąjungininkų pagalbos ir Lisimachas įsiveržė į Anatoliją ir Demetrijus buvo priverstas atsitraukti bei nusiųsti savo armiją į Mažąją Aziją padėti tėvui. Su Kasandro pagalba Lisimachas užėmė vakarinę Anatolijos dalį, bet Antigonas ir Demetrijus jį apsupo prie Ipso 301 m. pr. m. e. Čia įvyko lemiamas Seleuko įsikišimas, kai jis atvyko gelbėti Lisimachą ir sumušė Antigoną Ipso mūšyje. Antigonas žuvo, o Demetrijus pabėgo į Graikiją, kad išsaugotų likusias žemes. Lisimachas ir Seleukas pasidalino Antigono žemes Azijoje, Lisimachui teko vakarinė Anatolijos dalis, o Seleukui visos kitos žemės, išskyrus Kilikiją ir Likiją, kurios atiteko Kasandro broliui Pleistarchui.

Kova dėl Makedonijos 298–285 m. pr. m. e

Kitus 15 metų vyko įvairios intrigos dėl Makedonijos. Kasandras mirė 298 m. pr. m. e., o jo sūnūs Antipatras ir Aleksandras V buvo silpnavaliai. Po ginčų su vyresniuoju broliu Alekasndras V pakvietė Demetrijų, kuris atgavo Kipro, Peloponeso ir daugelio Egėjo salų kontrolę, bei Pyrą Epyrietį. Po to kai Pyras įsikišo, kad užimtų Ambrakiją, pasienio regioną, Demetrijus įsiveržė, nužudė Aleksandrą ir pasiliko sau Makedoniją (294 m. pr. m. e.). Kai Demetrijus tvirtino savo valdžią žemyninėje Graikijoje, jo nuošalios teritorijos buvo užimtos Lisimacho (atgavusio vakarinę Anatoliją), Seleuko (užėmusio didžiąją Kilikijos dalį) ir Ptolemėjaus (kuris atgavo Kiprą, rytinę Kilikiją ir Likiją).

Po to Demetrijų iš Makedonijos išvijo Pyro ir Lisimacho, kurie pasidalino karalystę, sąjungos sukeltas maištas. Palikęs Graikiją sūnui Antigonui II Gonatui, Demetrijus patraukė į rytus 287 m. pr. m. e. Nors iš pradžių sekėsi gerai, Demetrijus pateko į Seleuko nelaisvę 286 m. pr. m. e. ir po dvejų metų mirė.

Lisimacho ir Seleuko kova 285–281 m. pr. m. e

Nors Lisimachas ir Pyras bendradarbiavo išvijant Antigoną II iš Tesalijos ir Atėnų, po Demetrijaus patekimo į nelaisvę jų keliai išsiskyrė ir Lisimachas iš Pyro atėmė jo Makedonijos dalį.

Dinastinės kovos suskaldė Egiptą, kur Ptolemėjus nusprendė sostą atiduoti jaunesniam sūnui Ptolemėjui Filadelfui, o ne vyresniam Ptolemėjui Keraunui. Keraunas pabėgo pas Seleuką. Ptolemėjus I mirė ramiai savo lovoje 282 m. pr. m. e. ir jo įpėdiniu tapo jaunesnysis sūnus Ptolemėjus Filadelfas.

Lisimachas padarė didelę klaidą leidęs vadinamajai antrajai žmonai Arsinojei nužudyti sūnų Agatoklį 282 m. pr. m. e. Agatoklio žmona Lisandra pabėgo pas Seleuką, kuris kariavo su Lisimachu. Seleukas, paskyręs sūnų Antiochą Azijos teritorijų valdovu, nugalėjo ir nužudė Lisimachą Korupedijo mūšyje Lidijoje 281 m. pr. m. e., bet iš karto po to jį, dėl nežinomų priežasčių, nužudė Ptolemėjus Keraunas.

Galų invazija ir valdžios sutvirtinimas 280–275 m. pr. m. e

Tačiau Ptolemėjus Keraunas ilgai nevaldė Makedonijos. Po Lisimacho mirties Dunojaus pasienis liko neapsaugotas nuo galų invazijos. Galų gentys nusiaubė Graikiją ir Makedoniją bei įsiveržė į Mažąją Aziją. Ptolemėjų Kerauną nužudė įsiveržę galai ir po kelerių metų chaoso Antigonas II tapo vieninteliu Makedonijos valdovu. Azijoje Seleuko sūnus Antiochas I nugalėjo galus, kurie įsikūrė centrinėje Anatolijoje, rytinėje Frygijos dalyje, kuri buvo pradėta vadinti Galatija.

Praėjus 50 metų po Aleksandro Makedoniečio mirties buvo atkurta šiokia tokia tvarka. Ptolemėjas valdė Egiptą, pietų Siriją ir įvairias teritorijas pietinėje Mažosios Azijos pakrantėje. Antiochas I valdė azijinę imperijos dalį, o Antigonas II – Makedoniją ir Graikiją (išskyrus Etolijos lygą).

Nuosmukis ir žlugimas

Pasidalinimas truko šimtmetį, kol Antigonidų karalystę užėmė Roma, o Seleukidus iš Azijos išvijo partai. Seleukidų karalystės liekana buvo Sirijoje, kol ją užėmė Pompėjus 64 m. pr. m. e. Ilgiausiai išsilaikė Ptolemėjai Aleksandrijoje: Roma užėmė Egiptą 30 m. pr. m. e.

Nuorodos

• Aleksandro įpėdiniai: Diadochai Archyvuota kopija 2011-06-29 iš Wayback Machine projekto. iš Livius.org (Jona Lendering) (angl.)
• Wiki Classical Dictionary: „Successors“ category Archyvuota kopija 2012-09-20 iš Wayback Machine projekto. and Diadochi entry (angl.)
• T. Boiy, „Dating Methods During the Early Hellenistic Period“, Journal of Cuneiform Studies, Vol. 52, 2000 Archyvuota kopija 2011-05-15 iš Wayback Machine projekto. (angl.)