Pereiti prie turinio

Kelmė

Koordinatės: 55°37′44″š. pl. 22°55′52″r. ilg. / 55.629°š. pl. 22.931°r. ilg. / 55.629; 22.931 (Kelmė)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kelmė
            
Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Kelmė
Kelmė
55°37′44″š. pl. 22°55′52″r. ilg. / 55.629°š. pl. 22.931°r. ilg. / 55.629; 22.931 (Kelmė)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Šiaulių apskritis Šiaulių apskritis
Savivaldybė Kelmės rajono savivaldybė Kelmės rajono savivaldybė
Gyventojų (2023) 7 512
Plotas 7,85 km²
Tankumas (2023) 957 žm./km²
Pašto kodas LT-86001
Vikiteka Kelmė
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Kel̃mė
Kilmininkas: Kel̃mės
Naudininkas: Kel̃mei
Galininkas: Kel̃mę
Įnagininkas: Kelmè
Vietininkas: Kel̃mėje

lenk. Kielmy, rus. Кельмы[2][3]

Kelmė – miestas vakarų Lietuvoje, Šiaulių apskrityje. Kelmės rajono savivaldybės centras, Kelmės seniūnijos, Kelmės apylinkių seniūnijos centras. Veikia Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka, paštas. Miestas spindulinio plano. Svarbiausi statiniai:

Kelmės dvaro rūmai
Žemaitės paveikslas ant Kelmės kultūros centro sienos

Miesto vardas tikriausiai kilęs nuo bendrinio žodžio kelmas, tad pirminė Kelmės reikšmė galėjusi būti „kelmuota vieta, kelmynė“.[4] Pavadinimas apibūdina gyvenvietę, įkurtą nuo medžių išvalytoje vietoje, plintant lydiminei žemdirbystei, kai miškų ir krūmų plotai buvo iškertami, deginami ir paverčiami derlingais laukais.[5]

Kelmės malūnas

Miestas įsikūręs į rytus nuo kelio  A12  RygaŠiauliaiTauragėKaliningradas , 42 km į pietvakarius nuo Šiaulių, kairiajame Kražantės krante. Per miestą teka Kražantės intakas Vilbėnas. Šiaurinėje miesto dalyje yra Kelmės pušynas, rytinėje – kolektyviniai sodai.

Senesnėje mokslinėje literatūroje galima užtikti, kad Kelmė pirmą kartą paminėta 1294 ar 1295 m. kaip Kymel ar Kimel Petro DusburgiečioPrūsijos žemės kronikoje“ – taip minima pilis, kurią išgriovę kryžiuočiai. Tačiau lietuviškojo kronikos vertimo leidėjas ir komentatorius Romas Batūra įrodė, kad Kimel buvo prie Nemuno ir tai gali būti dabartinis Kaimelio kaimas Šakių rajone. Pagal kitą versiją, Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose 1386 m. minima vietovė Stabuncaln, Stabekalne, 1395 m. Stabekalmen, buvusi dabartinės Kelmės apylinkėse ir galėtų būti laikoma pirmu gyvenvietės paminėjimu. Pirmasis šią gyvenvietę su Kelme susiejo Teodoras Hiršas 1863 m. Prūsijos istorijos šaltinių rinkinyje.

Kelmė istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1416 m., kai čia buvo pastatyta bažnyčia. 1511 m. gavo teisę rengti turgus. XV a. minimas Kelmės dvaras, kuris nuo 1591 m. iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė Gruževskiams. 1526 m. minimas miestelis. 1615 m. pastatyta Kelmės evangelikų reformatų bažnyčia, prie kurios veikė mokykla. Bažnyčios mecenatais buvo dvi giminės – Gruževskiai ir Urbanavičiai. Šių giminių iškilūs atstovai buvo laidojami bažnyčios koplyčioje. 1655 m. ir 1701 m. miestą sudegino Švedijos kariuomenė.

1830 m. įsteigta spirito varykla, 1833 m. – odų apdirbimo įmonė, 1860 m. – alaus darykla. Veikė kahalas. 1831 m. dvarininkas Julius Gruževskis sudarė sukilėlių I ulonų pulką (550 žmonių), sukilėliai buvo užėmę Kelmę. Miestas pradėjo sparčiai plėstis per jį 1858 m. nutiesus plentą RygaTilžė. Kelmė tapo stambia pašto diližanų stotimi, prekyviete, ypač garsėjo arklių turgumis. 1860 m. įkurta Kelmės ješiva. 1863 m. birželio 19 d. prie Kelmės P. Šimkevičiaus ir R. Krasausko sukilėlių būriai kovėsi su Rusijos imperijos kariuomenės daliniais. Draudžiamąją lietuvišką spaudą Kelmėje platino D. Gotautas, S. Samuilis, K. Stanaitytė ir kiti knygnešiai. 1866 m. pradėjo veikti realinė dviklasė mokykla, 1904 m. – mergaičių pradžios mokykla. 1919 m. pradinė mokykla pertvarkyta į progimnaziją, ši 1938 m. – į vidurinę.

XIX a. pabaigoje Kelmė buvo dvaras Raseinių, iš dalies – Šiaulių apskrityje,[6] veikė dvi odų dirbtuvės, dvare – vandens ir garo malūnai, spirito varykla. 1905 m. vyko mitingai ir demonstracijos, išvaikyta carinė valsčiaus valdyba, uždarytos degtinės varyklos, reikalauta leisti vaikus mokyti lietuvių kalba. Per I pasaulinį karą 1915 m. Kelmė sudegė. Karo metais buvo nutiestas 600 mm pločio vėžės ir 78 km ilgio Lauksargių–Kelmės siaurasis geležinkelis, eksploatuotas kaip vokiečių karinis lauko bėgių kelias (vok. Heresfeldbahn).[7]

XX a. tarpukariu miestelis vystėsi – 1921 m. atidaryta progimnazija, 1936 m. įkurtas šaulių muziejus, 1937 m. įkurta Kelmės biblioteka. 1941 m., 19481949 m. ir 1951 m. SSRS okupacinė valdžia ištrėmė 45 Kelmės gyventojus. 1941 m. liepos 26 d. Paverpenio kaime prie Kelmės vokiečių okupacinės valdžios nurodymu nužudyta ir užkasta apie 480 miesto ir apylinkių gyventojų žydų. Kelmė nukentėjo per II pasaulinį karą – po karo liko 15-20 proc. pastatų.

1945 m. liepos 19 d. Kelmės valsčiaus Virtukų miške įvyko Virtukų mūšis – Lietuvos partizanų Žebenkšties rinktinės (54 žmonių) kautynės su NKVD kariniu daliniu. Vėliau apylinkėse veikė Kęstučio apygardos Birutės rinktinės, Jūros srities partizanai. 1953 m. sausio 17 d. netoli Kelmės sunaikintas Jūros srities štabas, Antanas Bakšys, A. Jurkūnas, E. Gendrolytė-Jurkūnienė nusišovė.[8]

1947 m. Kelmei suteiktos miesto teisės. Sovietmečiu veikė trikotažo ir linų fabrikai, pieninė, pastatytas prekybos centras (archit. E. Beinortas), daug liaudies meistro J. Liaudansko skulptūrų („Skalbėja“ miesto centre ir kitos). 1949 m. mieste atidarytas Kelmės kultūros centras. 1966 m. įkurta Kelmės muzikos mokykla, 1970 m. – vaikų ir jaunimo sporto mokykla. 1978 m. įsteigti nauji Kelmės kultūros centro rūmai.[9]

1990 m. spalio 3 d. Kelmės 2-ojoje vidurinėje mokykloje buvo įkurta skautų skiltis, kurios pagrindu įsteigta Didžiūno Mansto skautų draugovė. Ji vykdė skautišką veiklą iki 1993 m. birželio mėn. 1995 m. rugsėjo 14 d. Kelmės rajono savivaldybės švietimo skyriaus vedėjo Giedriaus Vaičiulio iniciatyva, Moksleivių kūrybos centre buvo įsteigta skautų tuntininko pareigybė. Įsteigus minėtą pareigybę, buvo atkurta Didžiūno Mansto skautų draugovė ir buvo suformuotos 5-ios skautų skiltys Kelmės ir Kražių vidurinėse mokyklose. Didžiūno Mansto skautų draugovė baigė skautišką veiklą 1996 m. rugpjūčio 18 d.

1998 m. patvirtintas dabartinis Kelmės herbas.

2023 m. sausio 12 d. kilo gaisras Kelmės kultūros centre dėl netvarkingos elektros instaliacijos.[10] Miestas patyrė 1 mln. eurų žalą.[10]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
15281567 m. Kelmės valsčiaus centras Žemaičių seniūnija
1567 Kražių valsčius
XIX a. pabaiga – 1915 m. Kelmės valsčiaus centras Raseinių apskritis
19151917 m. Kelmės apskrities centras
19191947 m. Raseinių apskritis
19471950 m. apskrities pavaldumo miestas, Kelmės valsčiaus centras Kelmės apskrities centras
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas Kelmės rajono centras Šiaulių sritis
19531995 m.
19952019 m. Kelmės seniūnija Kelmės rajono savivaldybės centras Šiaulių apskritis
2019 Kelmės seniūnija, Kelmės apylinkių seniūnijos centras
Kelmės kapinės
Demografinė raida tarp 1833 m. ir 2021 m.
1833 m. 1861 m. 1865 m.*[3] 1883 m. 1897 m.sur. 1923 m.sur.[11] 1939 m. 1959 m.sur.[12] 1970 m.sur.[13]
385 1 303 1 303 1 800 3 914 2 900 3 700 5 140 6 934
1974 m.[14] 1976 m.[15] 1979 m.sur.[16] 1989 m.sur.[17] 2001 m.sur.[18] 2011 m.sur.[19] 2017 m. 2021 m.sur.[20] -
8 000 8 800 9 073 11 557 10 900 9 150 8 206 7 688 -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Tautinė sudėtis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2011 m. gyveno 9 150 žmonės: [21]

  • Lietuviai – 98,44% (9007)
  • Rusai – 1,03% (94)
  • Kiti – 0,5% (46)

2001 m. gyveno 10 900 žmonės: [22]

Žymūs žmonės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Julius Gruževskis (1808–1865), bajoras, pulkininkas, 1830 m. sukilimo Raseinių apskrities slapto susirinkimo narys ir 1 -ojo ulonų pulko vadas.
  • Vladas Putvinskis-Pūtvis (1873–1929), Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas, palaidotas Kelmės kapinėse.
  • Bronius Laucevičius-Vargšas (1884–1916), rašytojas. Jo vardo gatvėje tebestovi buvusios pradinės mokyklos pastatas, kuriame jis mokėsi. Pastatytas akmens paminklas rašytojui atminti (skulptorius J. Liaudanskas).
  • Icchokas Meras (1934–2014), prozininkas, scenaristas. Jo vardu pavadinta aikštė.[23]
  • Jonas Dainius Ručinskas (1938–2020), žurnalistas, publicistas.
  • Antanas Račas (1940–2014)[24], pedagogas, Lietuvos ir Kelmės rajono politinis bei visuomenės veikėjas, signataras.
  • Juozas Rimkus (1945–2021), krepšininkas.
  • Rimas Tuminas (1952–2024), teatro režisierius, pedagogas.

Pramonės svarbiausios šakos – duonos ir pyrago gaminių (bendrovė „Kelmės duona“), pieno („Kelmės pieninė“), mėsos, linų pluošto („Kelmės akcinė linų apdirbimo bendrovė“) gamyba, medienos apdirbimo ir baldų („Nuošalė“) pramonė.

Švietimas ir kultūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mieste vyksta šie tarptautiniai renginiai: festivalis „Kelmės scena“, Tradicinė liaudies meno šventė. Leidžiami laikraščiai „Bičiulis“ (nuo 1948 m.), „Šiaulių kraštas“ (nuo 1990 m.), „Kelmės kraštas“ (nuo 2000 m.) Šiaurinėje miesto dalyje yra Kelmės pušynas, rytinėje – kolektyviniai sodai.

Miestų partnerystė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lynene (Vokietija) veikia Partnerystės su Kelme sąjunga.[25]

Laisvosios imtynės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laisvųjų imtynių skyrius atidarytas 1976 m.

Klubas įsteigtas 2011 01 04. Steigėjai: Nerijus Peleckis, Saulius Jurčys, Kęstutis Kuoris, Vytautas Leščiauskas. Klubo pirmininkas Nerijus Peleckis. Treneriai Nerijus Peleckis ir Saulius Jurčys. Kelmės imtynių sporto klubas organizuoja ir rengia laisvųjų imtynių sportininkus, ruošia laisvųjų imtynių varžyboms. Taip pat užsiima imtynių sporto populiarinimu Kelmės rajone ir Lietuvos valstybėje.

  • Vyrų tinklinio komanda „Etovis“.
  • 1991 m. Įkurtas tinklinio sporto klubas „Rūta“.
  • Nuo 1992 m. Komanda žaidžia aukščiausioje Lietuvos vyrų tinklinio lygoje.
  • Pasiekimai aukščiausioje vyrų tinklinio lygoje:
    • I vieta: 2005 m. ir 2013 m.
    • II vieta: 2000 m., 2004 m., 2006 m., 2009 m., 2014 m. ir 2018 m.
    • III vieta: 1999 m., 2002 m., 2003 m., 2007 m., 2008 m., 2010 m. ir 2012 m.
  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. Кельмы. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 14А (28) : Карданахи — Керо. С.-Петербургъ, 1895., 907 psl. (rus.)
  3. 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 561 psl.
  4. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 92
  5. 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 212
  6. Kielmy. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IV (Kęs — Kutno). Warszawa, 1883, 34 psl. (lenk.)
  7. Die Heeresfeldbahn Laugszargen–Kielmy eisenbahn-gumbinnen-goldap.de
  8. Vincas Brazauskas, Kazys MisiusKelmė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 714 psl.
  9. Apie mus
  10. 10,0 10,1 „Po gaisro Kelmės kultūros centre – milijoniniai nuostoliai: renginiai atšaukti neribotam laikui“. lrt.lt. Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. 2023 m. sausio 14 d. Nuoroda tikrinta 2023 m. sausio 14 d..
  11. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  12. KelmėMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 119 psl.
  13. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  14. KelmėLietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 432 psl.
  15. Vincas Brazauskas, Kazys Misius. Kelmė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 287-288
  16. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  17. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  18. Šiaulių apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  19. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  20. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  21. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2015-04-02 iš Wayback Machine projekto.
  22. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2015-09-24 iš Wayback Machine projekto.
  23. Dalia KARPAVIČIENĖ Žydų genocido dieną prisimintas rašytojas Icchokas Meras. skrastas.lt
  24. Kelmės garbės piliečiai Archyvuota kopija 2018-06-19 iš Wayback Machine projekto.
  25. http://www.lienen-kelme-verein.de
  • Kelmė: fotonovelės (sud. Ona Jautakienė, Jonas Danauskas). – Vilnius: Standartų spaustuvė, 2006. – 80 p.: iliustr. – ISBN 9955-488-15-8