Vievis

Apie ežerą žr. Vievis (ežeras).

Vievis

2023 m.

Vievis

54°46′08″š. pl. 24°48′58″r. ilg. / 54.769°š. pl. 24.816°r. ilg.

Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė

Lietuva

Apskritis

Vilniaus apskritis

Savivaldybė

Elektrėnų savivaldybė

Gyventojų

4 214

Plotas

4,23 km²

Tankumas

996 žm./km²

Pašto kodas

LT-21058

Vikiteka

Vievis

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) ^[1]
Vardininkas:	Víevis
Kilmininkas:	Víevio
Naudininkas:	Víeviui
Galininkas:	Víevį
Įnagininkas:	Víeviu
Vietininkas:	Víevyje

lenk. Jewie, rus. Евье^[2], rus. Евiо^[3]

Vievis – miestas tarp Vilniaus ir Kauno, Elektrėnų savivaldybėje, 14 km į rytus nuo Elektrėnų; Vievio seniūnijos centras. Miestas išsidėstęs į šiaurę nuo Vievio ežero, yra geležinkelio stotis, autobusų stotis.

Mieste stovi Vievio Šv. Onos bažnyčia (pastatyta 1931 m.), Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė (stačiatikių pastatyta 1843 m.), Vievio visų rusų Šventųjų koplyčia (stačiatikių pastatyta 1936 m.). Yra du muziejai – Lietuvos geologijos muziejus (su J. Dalinkevičiaus memorialine ekspozicija) ir Lietuvos kelių muziejus (atidarytas 1995 m. minint Vilniaus-Kauno magistralės 25-metį). Taip pat yra viešbutis, keli barai ir parduotuvės (iš didesnių tinklų – viena dviejų X „Maxima“, atidaryta 2015 m. pabaigoje,^[4], viena „IKI“, viena „Norfa“, kelios „Aibės“ parduotuvės). Veikia kelios žinomos įmonės – „Vievio paukštynas“, „Vievio malūnas“, „Automagistralė“.

Etimologija

Miesto vardo kilmė yra aiški – jis radosi nuo Vievio ežero, kuris telkšo į pietus nuo miesto, vardo.^[5] Tai vandenvardinis vietovardis. XX a., tarp I ir II pasaulinių karų taip pat vartota lytis Vievys.^[6]

Geografija

Miestas įsikūręs abipus magistralės A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ir greta svarbaus Vilniaus-Kauno geležinkelio, kuriuo važiuoja rusų traukiniai į Karaliaučių ir traukiniai iš Vilniaus į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Šeštokus, Varšuvą. Mieste yra Vievio geležinkelio stotis. Ties Vievio centru magistralės atskirtas miesto dalis sujungia Vievio pėsčiųjų viadukas, pastatytas 1984 m.

Vievio centre daugiausia yra medinių pastatų, naujesniuose rajonuose – nemažai sovietmečiu statytų daugiabučių ar dviaukščių privačių mūrinių namų. Miestas suskirstytas į 3 seniūnaitijas:

Vievio miesto 1-oji seniūnaitija: Kauno g. 2–32 poriniai namai, Vilniaus g., Vilniaus skg., Naujoji g., Šviesos g., Mokyklos g., Semeliškių g. 6–68 (poriniai) ir 7–43 (neporiniai) namai, J. Milančiaus g., Ežero g., Pakalnės g., Trakų g., Stadiono g., Pakrantės g., Kranto g., L. Giros skg., L. Giros g., Bažnyčios g., Knygyno g.;
Vievio miesto 2-oji seniūnaitija: Liepų g., Semeliškių g. 45–109 (neporiniai) ir 70–98 (poriniai) namai, Laisvės g., Lauko g., Sodų g., Žvejų g., Šermukšnių g., Beržų g., Klevų g., Birutės g., Vytauto g., Lazdynų g., Topolių g., Gluosnių g., Vievininkų kaimo šiaurinė dalis (esanti Ausieniškių kadastrinėje vietovėje);
Vievio miesto 3-oji seniūnaitija: Kosmonautų g., Stoties g., Taikos g., Taikos skg., Jaunystės g., Ateities g., Gėlių g., Kauno g. 1–39A (neporiniai namai), Statybininkų g.

Istorija

Lietuvos nepriklausomybės karai. 5-ojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulko lauko virtuvė fronte ties Vieviu. 1920 m.

Lietuvos nepriklausomybės karai. Lietuvos kariuomenės 2-ojo artilerijos diviziono 2-osios haubicų baterijos kariai Vievyje 1920.10.12.

1522 m. minimas Vievio dvaras, 1539 m. – miestelis, vėliau priklausęs Oginskiams (nuo XVII a. pradžios iki 1831 m.). XVI a. 1-ojoje pusėje pastatyta pirmoji katalikiška Vievio bažnyčia.

Apie 1600 m. Oginskiai Vievyje pastatė unitų bažnyčią ir įkūrė Šventosios Dvasios vienuolyną, prie kurio XVII a. pradžioje įsteigta spaustuvė, 1611–1660 m. spausdinusi knygas kirilica. Pirmieji jos leidiniai buvo maldaknygės bažnytine slavų kalba. 1619 m. čia išspausdinta M. Smotrickio „Slavų gramatika“ (Грамматики славенския правилное Синтагма) – viena pirmųjų bažnytinės slavų kalbos gramatikų (iš jos mokėsi ir Michailas Lomonosovas, pavadinęs knygą „mokslingumo vartais“). Iki 1660 m. spaustuvė išleido 25 knygas rusų (bažnytine slavų) ir lenkų kalbomis. Tarp knygų vyravo religinė ir poleminė literatūra, nukreipta prieš unitus ir jėzuitus.

XVII a. pradžioje, Vievį valdant Bogdanui Oginskiui, katalikų bažnyčia perduota stačiatikiams, bet jam mirus 1625 m., grąžinta katalikams. XVII a. viduryje dėl pilietinių karų miestelis smarkiai nukentėjo, sunyko spaustuvė.

1816 m. G. Oginskis Vievyje pastatė katalikų bažnyčią. 1843 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. 1865 m. įkurta valdiška mokykla. XIX a. 2-ojoje pusėje Vievis pradėjo augti, nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas-Varšuva ir Vievyje pastačius geležinkelio stotį. XIX a. pabaigoje Vievis – miestelis Trakų apskrityje, valsčiaus centras.^[7]

Trečiojo pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto pulko kariai, žuvę kautynėse su lenkais ties Rykantais 1920 m. spalį, palaidoti Vievyje.^[8] Pulkui vadovavo mjr. Jonas Gricius, kuopoms – vyr. ltn. Rūkštas, ltn. J. Kuncaitis ir kiti.^[9]

XX a. tarpukariu Vievis atsidūrė pasienyje, prie pat demarkacinės linijos su Lenkija. Pokario metais buvo rajono centras, jį panaikinus miestas prijungtas prie Trakų rajono, nuo kurio kartu su Elektrėnais ir kitomis to rajono teritorijomis, nuo kurių Elektrėnai yra arčiau nei Trakai, atjungtas per savivaldybių reformą ir suformuota Elektrėnų savivaldybė. Vievyje buvo renkami parašai už tai, kad miestelis nuo Elektrėnų tvarkytųsi nepriklausomai. Greta Vievio yra Balceriškių RRS, retransliacijos stiebas ir radijo relinės linijos iš Vilniaus į Kauną dalis.

1950 m. Vieviui suteiktos miesto teisės, 1954] m. dalis miesto prijungta prie Ausieniškių apylinkės, Balceriškių apylinkės ir Pakalniškių apylinkės. Sovietmečiu pastatytas grūdų produktų kombinatas, paukštynas, įkurtas akmenų muziejus, geologijos ekspozicija. Po II pasaulinio karo Vievio apylinkėse veikė Didžiosios Kovos apygardos Lietuvos partizanai.

1981 m. Vievyje rastas lobis. Jį sudarė LDK, Lenkijos, Livonijos, Prūsijos, Rygos ir Rusijos monetos, taip pat 67 LDK, Lenkijos, Livonijos šilingų falsifikatai. 786 lobio monetos saugomos Trakų istorijos muziejuje, 10 – Lietuvos nacionaliniame muziejuje.^[10]

1999 m. patvirtintas Vievio herbas. Miestas buvo išrinktas viena iš 2022 m. Lietuvos mažųjų kultūros sostinių.^[11]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. pabaiga – 1950 m.	Vievio valsčiaus centras	Trakų apskritis
1950–1953 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Vievio rajono centras	Vilniaus sritis
1953–1962 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Vievio rajono centras
1962–1995 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Vievio apylinkės centras	Trakų rajonas
1995–1999 m.	Vievio seniūnijos centras	Trakų rajono savivaldybė	Vilniaus apskritis
1999–	Vievio seniūnijos centras	Elektrėnų savivaldybė	Vilniaus apskritis

Sportas

Futsal komanda „Vievio žiedas“

Švietimo ir ugdymo įstaigos

Vievio meno mokykla
Vievio gimnazija
Vievio sanatorinė mokykla (Paneriuose, iki 2012 m.)
Vievio Jurgio Milančiaus pradinė mokykla
biblioteka^{[neveikianti nuoroda]} (nuo 1940 m.)

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1865 m. ir 2021 m.

1865 m.*^[3]

1897 m.^sur.

1902 m.

1923 m.^sur.

1959 m.^sur.

1970 m.^sur.

1976 m.^[12]

1979 m.^sur.^[13]

1989 m.^sur.^[14]

341

725

712

414

2 279

2 963

4 300

4 581

5 663

2001 m.^sur.^[15]

2011 m.^sur.^[16]

2018 m.

2020 m.

2021 m.^sur.

-

5 303

4 915

4 521

4 459

4 311

-

* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Tautinė sudėtis

2011 m. gyveno 4 915 žmonės:^[17]

Lietuviai – 82,56 % (4058);
Lenkai – 10,91 % (536);
Rusai – 3,74 % (184);
Baltarusiai – 1,02 % (50);
Ukrainiečiai – 0,61 % (30);
Kiti – 1,16 % (57).

2001 m. gyveno 5 303 žmonės:^[18]

Lietuviai – 81,43 % (4318);
Lenkai – 11,63 % (617);
Rusai – 4,02 % (213);
Baltarusiai – 1,13 % (60);
Ukrainiečiai – 0,6 % (32);
Kiti – 1,19 % (63).

Žymūs žmonės

1812 m. gruodžio 10 d. grįždamas iš Rusijos Vievyje buvo sustojęs nakvynei vienas žymiausių Napoleono karo vadų – Neapolio karalius Muratas.
Iš Punsko atvykęs ir Vievyje apsigyvenęs kovotojas už lietuvybę vaistininkas Jurgis Milančius (1869–1956) ragino lietuvius nepamiršti gimtosios kalbos ir ginti savo tiesas, ilgus metus platino lietuvišką žodį Vievyje, dalyvavo knygnešių veikloje. Jo vaistinė (kartu buvo ir gyvenamasis būstas) buvo knygnešių susitikimo vieta bei draudžiamos spaudos slaptavietė. J. Milančiaus ir jo bendraminčių dėka lietuviai pirmiausia išsikovojo, kad Vievio bažnyčioje būtų įvestos pamaldos lietuvių kalba. J. Milančius buvo ir lietuviškos mokyklos įkūrėjas bei vedėjas. J. Milančiaus namuose kurį laiką gyveno rašytoja Sofija Pšibiliauskienė (Lazdynų Pelėda). Vievyje ji parašė apysaką „Klaida“.
Nikolajus Solncevas (1902–1991), fizikas, geografas
Tadas Šumskas (1954–), choro dirigentas ir pedagogas. 1960–1964 lankė Vievio vidurinę mokyklą ir vaikų muzikos mokykloje mokėsi skambinti fortepijonu (mokyt. J. Gečas). Lietuvos muzikos ir teatro akademijos choro dirigavimo katedros profesorius, išugdė daugiau kaip 70 choro dirigentų. Lietuvos respublikinių dainų švenčių vyr. dirigentas, daugelio tarptautinių chorų konkursų laureatas.
Gintaras Rinkevičius – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas (nuo 1988 m.), Latvijos nacionalinės operos pagrindinis kviestinis dirigentas, Novosibirsko akademinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, trijų tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Juozas Dalinkevičius (1893–1980), lietuvių geologijos pradininkas, kuriam atminti Vievyje įkurta memorialinė ekspozicija.

Miestų partnerystė

Nowy Dwor valsčius Pomiechowiek seniūnija, Lenkija (Vievio seniūnija)
Rieti savivaldybės Antrodoco seniūnija, Italija

Galerija

Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė
2015 m. Vievyje atidengtas paminklas popiežiui Jonui Pauliui II (skulpt. Vytautas Nalivaika, archit. – Arūnas Butrimavičius)
Senasis Vievio kultūros centro pastatas Trakų g., iki 2018 m.
Kultūros centro ir bibliotekos pastatas (nuo 2020 m.)
Jurgio Milančiaus pradinės mokyklos fasadas, 2023 m.

Šaltiniai

↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
↑ Евье. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 11А (22) : Евреиновы — Жилон. С.-Петербургъ, 1894., 509 psl. (rus.)
↑ ^3,0 ^3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 157 psl.
↑ Šiandien Vievyje, Kauno g. 22, duris atveria nauja MAXIMA XX parduotuvė!
↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 249
↑ http://lithuanianphilately.com/postal-history/vievis.html Archyvuota kopija 2011-06-15 iš Wayback Machine projekto.
↑ Jewje. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 569 psl. (lenk.)
↑ Rykantų bibliotekoje – apie kovas dėl nepriklausomybės
↑ Vytautas Lesčius. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918-1920 365 psl. Archyvuota kopija 2015-01-02 iš Wayback Machine projekto.
↑ Vievio lobis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014. 145 psl.
↑ Išrinktos 2022-ųjų Lietuvos mažosios kultūros sostinės
↑ Vievis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 514
↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
↑ Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
↑ 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

Vievis. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 509 psl.
Trumpa istorija ir žemėlapiai Archyvuota kopija 2007-03-11 iš Wayback Machine projekto.
Vievio fotoalbumas Archyvuota kopija 2013-08-09 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[1] Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.

[2] Евье. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 11А (22) : Евреиновы — Жилон. С.-Петербургъ, 1894., 509 psl. (rus.)

[GSSRI-3] 3,0 ^3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 157 psl.

[4] Šiandien Vievyje, Kauno g. 22, duris atveria nauja MAXIMA XX parduotuvė!

[5] Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 249

[6] ttp://lithuanianphilately.com/postal-history/vievis.html Archyvuota kopija 2011-06-15 iš Wayback Machine projekto.

[7] Jewje. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 569 psl. (lenk.)

[8] Rykantų bibliotekoje – apie kovas dėl nepriklausomybės

[9] Vytautas Lesčius. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918-1920 365 psl. Archyvuota kopija 2015-01-02 iš Wayback Machine projekto.

[VLE-10] Vievio lobis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014. 145 psl.

[11] Išrinktos 2022-ųjų Lietuvos mažosios kultūros sostinės

[TLE-12] Vievis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 514

[13] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.

[14] Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.

[15] Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.

[16] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.

[17] 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.

[18] 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]

[14]

[15]

[16]

[17]

[18]