Logistika

Logistika – praktinės ir mokslinės veiklos sritis, apimanti įvairius materialinių srautų, ypač prekių, judėjimo, prekybinės veiklos organizacinių procesų klausimus. Taip pat planavimo, įgyvendinimo ir kontroliavimo priemonės, įskaitant optimalaus krovinių srauto organizavimą, transportavimo, sandėliavimo ir kitų materialinių ir nematerialinių operacijų valdymą nuo žaliavų ir medžiagų įsigijimo iki pristatymo gamybos įmonei, vidinės gamybinės žaliavos ir medžiagų bei pusfabrikačių perdirbimo, gatavos produkcijos, atitinkančios jo interesus ir reikalavimus, pristatymo vartotojui, taip pat reikiamos informacijos perdavimas, saugojimas ir apdorojimas.

Logistikos termino samprata

Plačiam ir daugiareikšmiam logistikos terminui sunku surasti vieną apibrėžimą. Vis dėlto logistika dažniausiai suprantama kaip:

tam tikrų veiklos rūšių visuma: būtino kiekio reikiamoje vietoje reikiamu laiku minimaliausiomis išlaidomis gavimas;
gabenimo ir gamybos procesų integracija;
krovinių nuo gamybos vietos iki vartotojo judėjimo ir saugojimo sąnaudų planavimo procesas;
fizinio produkto paskirstymo valdymo forma;
ekonomikos infrastruktūra;
nauja krovinių judėjimo organizavimo kryptis;
gatavos produkcijos nuo gamybos iki vartojimo vietos efektyvus judėjimas;
nauja mokslinė kryptis, susijusi su racionaliu materialinių ir informacinių srautų valdymo metodų parinkimu;
mokslas apie gamybos ir paskirstymo racionalų organizavimą.

Logistikos rūšys

Šiandien mokslininkai ir tyrėjai išskiria šias pagrindines logistikos rūšis:

Gamybos logistika;
Pirkimo ir tiekimo logistika;
Rinkotyros ir rinkodaros logistika;
Atliekų perdirbimo (utilizavimo) logistika;
Transporto logistika (aukščiau išvardytų logistikos rūšių sudėtinė dalis);
Verslo logistika;
Kompiuterinė logistika (logistinis informacijos srautas, apimantis duomenis apie prekių srautus ir jų perdavimą, apdorojimą).

Logistikos vystymosi veiksniai

Domėjimasis logistikos plėtros problemoms išsivysčiusiose šalyse visų pirma buvo susietas su ekonominio pobūdžio priežastimis. Gamybos apimčių augimas ir vidinių nacionalinių bei pasaulio ūkinių ryšių plėtra skatino didinti apyvartos išlaidas, taigi verslininkų dėmesys susikoncentravo ties naujų rinkos veiklos formų optimizavimu ir šios sferos išlaidų mažinimu.

Suintensyvėjo kai kurių pavienių prekių judėjimo optimizavimo darbai. Pradėtos spręsti tinkamiausios sandėlių išdėstymo, optimalaus prekių partijų dydžio tiekimo, geriausių gabenimo maršrutų ir kitos problemos. Norint supaprastinti sudėtingėjančių prekių srautų judėjimą bei minimalizuoti arba pašalinti įvairius veiksnius, buvo priimtos tarptautinio prekių judėjimo reguliavimo taisyklės.

Logistikos plėtrą daugiausiai lemia šie veiksniai:

Rinkos santykių sistemos sudėtingumas.
Reikalavimų kokybinėms paskirstymo proceso charakteristikoms padidėjimas.
Šiuolaikinės kompiuterinės technikos ir technologijų bei mokslo ir komunikacijų diegimas į įmonių ūkinę praktiką.
Prekių tiekimo taisyklių ir normų unifikavimas išorinėje ekonominėje veikloje.
Įvairaus tipo importo ir eksporto apribojimų šalinimas keliuose.
Susisiekimo kelių, transporto ir krovos priemonių standartizavimas pasaulio šalyse, kurios plėtoja intensyvius ūkinius tarpusavio ryšius.

Logistikos verslo plėtra Lietuvoje

Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Susisiekimo ministerija ėmėsi iniciatyvos pertvarkyti transporto ūkį, skatino vežėjų veiklą ir šio verslo plėtrą. Kiekvienais metais kūrėsi vis naujos vežėjų kompanijos, vis daugiau vežėjų pradėjo vykdyti tarptautinius vežimus. 1993 m. Lietuvoje buvo tik 88 vežėjai, turintys licencijas vežti keleivius bei krovinius, kurie turėjo tik 960 licencijuotų autobusų ir krovininių automobilių. 2009 metų pradžioje Lietuvos vežėjai turėjo 6 927 licencijas, suteikiančių teisę vežti keleivius ir krovinius, o transporto priemonių parką sudarė daugiau kaip 33,8 tūkst. transporto priemonių, iš kurių daugiau kaip 31 tūkst. buvo krovininiai automobiliai.

Lietuva – transporto vystymosi lyderė tarp rytinių Baltijos jūros šalių. Nors veikia Klaipėdos jūrų uostas, į šiaurę labiausiai nutolęs neužšąlantis uostas rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, galintis priimti iki 13,5 m grimzlės laivus, įsikūrę nemažai logistikos centrų, o kelių transportas užima reikšmingą vietą tarptautinėje vežimų paslaugų rinkoje, Lietuva, pasinaudodama pasaulinės recesijos galimybėmis, skatina investicijas į transporto sektorių.

Planuose:

Išorinis uostas – galintis priimti mažuosius okeaninius laivus iki 15 m grimzlės;
Keleivių ir konteinerių terminalas;
Viešieji logistikos centrai.

Naudota literatūra

R. Minalga „Logistika“, Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla, 2001.
Ž. Židonis „Verslo logistika“, Vadovėlis, Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija, 2002.
D. Bazaras „Įvadas į logistiką: mokomoji knyga“, Vilnius: Vilniaus Gedimino technikos universitetas, 2005.

Šaltiniai

Viešojo logistikos centro statybos Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.